..su Karamele..: Išmintinga meilė vaikui arba Šiuolaikinis auklėjimas

Labai norėčiau pasidalinti knygoje IŠMINTINGA MEILĖ dėstoma filosofija, kaip reikėtų auklėti savo vaikus (nuo mažumės), kad jie išaugtų laimingi, dori ir savarankiški žmonės. Man ši filosofija pasirodė teisinga visų pirma dėl to, kad šiais laikais jau yra įvertinta, jog auklėjimas pagrįstas bausmėmis ir griežtais apribojimais neatneš mums, tėvams, norimų rezultatų žiūrint į užaugusius vaikus. Kita vertus, visiška tolerancija taip pat nėra teisingas sprendimas, bet visų pirma savo vaikams turime rodyti savo meilę ir supratimą, o ne autoritetą. Ir elgtis tinkamai, kai jie elgiasi ne taip, kaip mes norėtume. Problema tampa tada, kai mes jų elgesį vertiname kaip suaugusiųjų. O jie yra vaikai. Šiek tiek kitokie, kitaip mąstantys, kitų dalykų siekiantys. Ir viskas gana paprasta. Kad tai būtų lengviau suprasti, užsirašiau šios knygos geriausias mintis, kurias norėtųsi, kad išgirstų kuo daugiau tėvų. Nes... vaikystė žmogui yra žiauriai svarbi ir viskas, kas vyksta vėliau, suaugus, labai labai dažnai yra vaikystės tam tikra pasekmė. Gera ar bloga.

Visų pirma norėčiau pradėti nuo pirminės ir antrinės laimės apibrėžimų, kurie yra akcentuojami šioje knygoje ir joje dėstomoje filosofijoje. Perskaičius visą ištrauką šie apibrėžimai pasirodys aiškūs ir paprasti.

JŪSŲ VAIKO VIDINĖS LAIMĖS POJŪTIS
Pirminė laimė kyla iš įsitikinimo, kurį visi kūdikiai atsineša į šį pasaulį: jie geba paskatinti savo tėvus, kuriuos myli labiau nei patį gyvenimą, skirti visą savo meilę ir dėmesį jų vystymosi poreikių tenkinimui. Pirminė jūsų kūdikio laimė tampa nepažeidžiama tik tada, kai jis liaunasi abejojęs jūsų meile ir atsidavimu jam. Kai pirminė laimė bus tvirtai įsišaknijusi jo sąmonėje, jo kasdieninė psichologinė būsena nebepriklausys nuo to, ar jūs galite ir sutinkate patenkinti kurį nors konkretų jo poreikį, ar ne.
Taigi pirminė laimė kyla iš jūsų vaiko santykių su jumis, o antrinė laimė yra malonumas, kurį stimuliuoja kasdieninė veiklą (kaladėlių dėliojimas, lėlės rengimas, matematikos uždavinio sprendimas, grojimas smuiku). Stabilios antrinės laimės formavimosi procesas prasideda antraisiais jūsų vaiko gyvenimo metais ir baigiasi faktiškai tik paauglystės pabaigoje. Kaip ir pirminė laimė, antrinė laimė taip pat evoliucionuoja. Iš pradžių ji nėra stabili, nes priklauso vien tik nuo jūsų vaiko sugebėjimo pasiekti tai, ko jis trokšta. Tačiau baigiantis paauglystei jūsų vaiko antrinė laimė gali tapti tokia pat stabili kaip ir pirminė, nes jis ima suvokti, kad tinkamas pasirinkimas ir gebėjimas deramai siekti jo įgyvendinimo yra patikimesnis pasitenkinimo šaltinis nei gauti tai, ko nori, ir tada, kai nori. Stabili antrinė laimė yra susijusi su veiksmų ir siekimų teikiamu džiaugsmu, tačiau ji nėra priklausoma nuo rezultatų, todėl jos neišjudina atsitiktinės nesėkmės ir nusivylimai, kurių visada pasitaiko.
Tad kaip sukurti stabilią antrinę laimę?
Ankstyvaisiais gyvenimo metais jūsų vaiko antrinė laimė yra susijusi su jo įsitikinimu, jog jis yra toks galingas, kad gali padaryti ir įsigyti bet ką (visagalis aš). Tėvai dažnai nežino, kaip būtų tinkamiausia reaguoti į vaikų teiginius apie nepaprastas savo galias ir didžiulį pasitikėjimą savimi. Išmintingos meilės principas šiuo atveju būtų toks: kadangi jūsų vaiko vidinė gerovė priklauso nuo jūsų palaikymo, o vaiko visagalis aš yra savaime išaugama laikina būsena, geriausia tiesiog pozityviai reaguoti į vaiko fantazijas ("Tai nuostabu!"). Vėliau, jūsų vaikui bręstant, visagaliam aš būdingas laimės pojūtis tik gavus tai, ko nori, pereina į malonumą pasirinkti gerus dalykus bei veiksmingai siekti jų realizavimo. Kitaip sakant, jūsų vaikas ima jaustis vis labiau kompetetingas ir pasitikintis savimi, nors jo statomas bokštas iš kaladėlių sugriūva arba kitas vaikas nesutinka duoti pažaisti savo gražiuoju sunkvežimiu. Paauglystės pabaigoje vaikai, kurių vystymosi poreikiai buvo deramai patenkinti, gali džiaugtis tvaria antrine laime, kurios šaltinis buvo nuolatinis pasitenkinimas dėl tinkamų pasirinkimų ir deramų pastangų juos realizuoti. Priešingai, vaikai, kurių poreikiai jų augimo metu nebuvo visiškai patenkinami, paauglystės pabaigoje išlieka savo visagalio aš nelaisvėje - jų antrinė laimė lieka priklausoma nuo to, kaip jiems sekasi gauti tai, ko jie trokšta.

O dabar dar aiškiau. Geriausios mintys iš knygos su įvairiais pavyzdžiais.

Daugelis tėvų dažnai painioja elgesį, kuris yra tipiškas tam tikram vaiko amžiui, su negatyviomis elgesio tendencijomis, kurias reikia nedelsiant slopinti. Pavyzdžiui, tėvai dažnai be reikalo išgyvena dėl to, kad jų vaikai varžosi nepažįstamų žmonių arba bijo atsiskirti nuo tėvų. Tėvai, kurie baiminasi, kad jų vaikas staiga visam laikui tapo drovus ar baimingas, gali mėginti versti jį atitikti vyresniems vaikams būdingus elgesio standartus. Tačiau geriausias būdas padėti jūsų vaikui, kuriam ėmė reikštis nepažįstamųjų ir išsiskyrimo baimė, yra tiesiog švelniai ir be įtampos jį raminti.

Daugelis tėvų dažnai painioja elgesį, kuris yra tipiškas tam tikram vaiko amžiui, su negatyviomis elgesio tendencijomis, kurias reikia nedelsiant slopinti

Mažas vaikas paprastai yra linkęs griebti kiekvieną pageidaujamą objektą, nesvarbu, kad jis priklauso kitam vaikui. Maži vaikai yra linkę viską savintis todėl, kad tuo metu jie patiria neilgalaikę vystymosi fazę, kurios metu galimybė gauti tai, ko nori ir kada nori, yra antrinės laimės šaltinis, kurio jie negali patirti jokiu kitu būdu. Tėvai, kurie nesuvokia šios vaikų savininkiškumą skatinančios priežastis, gali nusivilti savo vaiku ir parodyti savo nepasitenkinimą juo dėl svetimų daiktų svarstymo arba gali imti versti vaiką dalintis savo žaislais su kitais vaikais. Deja, tokios reakcijos tik padidina mažo vaiko nepasitenkinimą, kurį jis natūraliai patiria negalėdamas gauti to, ko pageidauja, ir jo noras gauti norimą daiktą tampa dar stipresnis. Jeigu jūs sugebate natūraliai įvertinti savo mažamečio vaiko nesugebėjimą dalintis, vaikas jaučiasi esąs mylimas ir suprantamas. Saugumas, kai vaikas jaučiasi mylimas ir globojamas, susilpnina jo poreikį nedelsiant gauti tai, ko nori, ir priartina dieną, kai vaikas nuspręs parodyti dosnumą, nes draugystė jam ims atrodyti svarbesnis dalykas nei daiktai.

Jeigu jūs sugebate natūraliai įvertinti savo mažamečio vaiko nesugebėjimą dalintis, vaikas jaučiasi esąs mylimas ir suprantamas

Nei drausmė, nei visiška tolerancija vaiko auklėjime nėra gera metodika. Drausmė verčia vaikus kentėti, už tai nesuteikdama jiems jokio tikro gėrio, nes bausmės, skirtos blogu elgesiu pasižymintiems vaikams, faktiškai menkina jų galimybes išsiugdyti savikontrolės potencialą. Meilingas reguliavimas, kaip metodas, padeda tėvams apsaugoti savo vaikus nuo klaidingų žingsnių, nuo nelaimingumo pojūčio ir netrikdyti jų vidinės laimės tvirtovės statybos.
Geriausias būdas reaguoti į žalingą ar pavojingą vaiko elgesį yra tiesiog jį sustabdyti, nesudarant jam didesnio nemalonumo. Jei pastebėsite, kad jūsų dešimtmetis nepaiso jūsų susitarimo ir važinėjasi dviračiu gatvėje, geriausia būtų jam pasakyti, jog kadangi šiuo metu jis, atrodo, nesugeba savarankiškai atsispirti pagundai išvažiuoti į gatvę, jūs pasistengsite užtikrinti jo saugumą ir kurį laiką leisite jam važinėtis dviračiu tik kartu su jumis. Nors jūsų vaikas galbūt ir protestuos, jis vis dėlto supras, kad jūs stengiatės užtikrinti jo saugumą, ir pasistengs elgtis rūpestingiau. Tačiau jei į nepaklusnų vaiko elgesį jūs reaguosite tiesiog su šiuo elgesiu nesusijusiais padariniais (nebeduosite kišenpinigių ar uždrausite jam važinėtis dviračiu), jis padarys išvadą, jog jūs norite, kad už savo klaidą jis sumokėtų kentėjimu. Kadangi jis jus labai myli ir nori būti toks pats, kaip jūs, jis pamažu išmoks už savo klaidas save negailestingai bausti. Be to, sumenks ir jo gebėjimas pačiam užtikrinti savo saugumą.
Taigi drausmė vaikams ne tik padidina jų kentėjimą, bet ir sumažina jų galimybes atsispirti savo troškimams. Ir priešingai, meilingas reguliavimas padeda vaikams suvokti, kad nors jiems galbūt ir nepavyks įgyvendinti kurio nors konkretaus troškimo, jie visada gali kliautis malonumu, kurį teikia artimti ir šilti santykiai su tėvais.

Drausmė vaikams ne tik padidina jų kentėjimą, bet ir sumažina jų galimybes atsispirti savo troškimams

Išmintinga meilė atmeta baudžiamąjį, bet ne reguliacinį vaiko elgesio valdymo komponentą. Kentėjimo skatinimas ir nelamingumo didinimas vaikui neduoda jokios naudos. Jūsų vaikas lengviau sugebės susitaikyti su tuo, kad negali turėti ko nori ar daryti ką nori, jeigu jis jausis visuomet galįs atsiremti į šiltą jūsų supratimo sieną. Ilgalaikis jūsų tikslas yra padėti vaikui išsiugdyti sugebėjimą priimti teisingus sprendimus ir aktyviai jų siekti, nepažeidžiant kitų žmonių interesų. Vaikai veiksmingos savikontrolės išmoksta tik jausdami savo artimųjų emocinę šilumą ir norą padėti, o ne baudžiami ar kitaip verčiami būti nelaimingais.
O kol jūsų vaikas yra per mažas, kad suprastų, kodėl jis negali turėti, ko nori, geriausia jo dėmesį tiesiog švelniai kreipti tinkamesnės veiklos link.

Tėvams rekomenduojama savo vaikui sakyti, kad nors jo elgesys jiems ir nepatinka, jie jį vis tiek myli. Užuot aiškinę apie savo nusivylimą, verčiau daugiau dėmesio skirkite pavojingo ar nederamo elgesio suvaldymui. Pakanka paprasčiausiai pasakyti: "Prašau nedaužyti plaktuku į stalą. Palauk, atnešiu tavo priekalą". Jei vaikas nereaguoja, galima pasakyti griežčiau: "Jei nesiliausi, aš kuriam laikui paimsiu tavo plaktuką". Jeigu jums išties teks įvykdyti savo perspėjimą, pasistenkite tai padaryti draugiškai ir su pozityvia gaidele: "Dabar aš turiu kuriam laikui iš tavęs paimti plaktuką, bet mes galėsime pabarškinti šaukštais į šį puodą". Jūsų vaikas supras, kad nors plaktuko gali tekti kuriam laikui atsisakyti, jūsų meilė ir rūpestis niekur nedingsta.

Užuot aiškinę apie savo nusivylimą, verčiau daugiau dėmesio skirkite pavojingo ar nederamo elgesio suvaldymui

Tėvai kartais baiminasi, kad jeigu jie nuolatos tenkins savo vaiko poreikius, jis įgis bereikalingą priklausomybę nuo jų. Ši baimė yra nepagrįsta, nes tikra priklausomybė nėra matuojama fiziniu ir emociniu vaiko atstumu nuo jo tėvų. Tenkindami emocinius savo vaiko poreikius, jūs puoselėjate tikrąją jo nepriklausomybę, kurios pamatas yra stabilios vidinės laimės ištekliai ir kuri pasireiškia kaip sugebėjimas, nepažeidžiant kitų interesų, priimti teisingus sprendimus ir entuziastingai, deramomis priemonėmis siekti jų realizavimo. Tikra nepriklausomybė reiškia, kad jūsų vaiko vidinė laimė nepriklauso nuo kasdienių įpročių, tokių kaip sugebėjimas gauti vieną ar kitą pageidaujamą daiktą. Vaikai, paaugliai ir neseniai pilnametystės sulaukęs jaunimas, kurių emociniai poreikiai buvo deramai patenkinti, nebesistengia be atodairos plėsti savo interesų, pažinčių ir siekimų rato, nes nesijaučia esą izoliuoti ir jiems gera būti savo tėvų draugijoje. Jie tobulina jau esančius santykius ir ugdo savo profesinius sugebėjimus bei talentus. Plėsdami savo horizontus, jie žino, kad bet kada gali grįžti namo ir su džiaugsmu bus sutikti. Iš tikrųjų savarankiški žmonės siekia gyventi visavertį gyvenimą, o ne gyvenimą atsiribojus nuo savo tėvų. Jie turi pakankamai pasitikėjimo savo jėgomis ir pozityvaus nusiteikimo, kuris akivaizdžiai matyti bet kokioje jų veikloje. Jie eina į pasaulį ne dėl to, kad jaustų poreikį kažkam kažką įrodyti ar užpildyti savo vidinę tuštumą.
Pastangos atitraukti vaiką nuo tėvų ir taip priversti jį subręsti tik skatina jo priklausomybę nuo ne tokių konstruktyvių malonumo formų kaip artimi santykiai, kokius su tėvais trokšta turėti visi vaikai.
Klinikiniai tyrimai ir darbas su tėvais parodė, kad vaikai, kurių esminiai poreikiai yra patenkinti, užaugę pasižymi asmeniniu ir socialiniu savarankiškumu, kylančiu iš nepažeidžiamos vidinės laimės, kuri nebepriklauso nei nuo tėvų nuolatinio buvimo šalia, nei nuo bet kokio kitokio išorinio pasitenkinimo šaltinio.

PIRMIEJI METAI

Tikrovė yra tokia, kad vaikai vystosi geriau, jei didžiąją dienos dalį iki trejų metų amžiaus su jais būna vienas iš tėvų. Nebūtinai vaikai tampa atsiriboję nuo tėvų ar įgyja kitokių disfunkcinio elgesio požymių, jei abu tėvai per pirmuosius trejus jų gyvenimo metus dirba visą darbo dieną, tačiau vieno iš tėvų apsisprendimas bent jau apriboti savo darbo dienos trukmę vaikams duoda didžiulę naudą.

Maži vaikai, tapę irzlūs, pikti ar viskam abejingi, kai jūs išeinate į darbą arba sugrįžtate į namus, savo emocijomis tiesiog stengiasi perduoti žinią, kaip prastai jaučiasi ir kaip labai jiems reikia jūsų paguodos. Jie jumis nemanipulioja. Jei švelniai ir su užuojauta reaguojate į savo vaiko pyktį, uždarumą ar ašaras, jis patiria pasitenkinimą, nes suvokia, kad jis yra pajėgus sažadinti meilingą jūsų reakciją į jo poreikius. Tėvai, kurie savo mažamečių vaikų irzlią ar melancholišką reakciją į jų darbinės veiklos realijas pasitinka pykčiu ar nuoskauda, nesąmoningai stiprina besiformuojantį vaikų įsitikinimą, jog jų tėvai siekia, kad jie būtų nelaimingi. Ir priešingai, tėvai, kurie sugeba geranoriškai priimti savo vaikų nepasitenkinimą jų dideliu užimtumu, savo vaikams pasiunčia aiškų signalą, kad jais rūpinasi ir nori jiems padėti. Tokie tėvai tikrai patirs pasitenkinimą teikiantį suvokimą, joe jie suteikia vaikams reikiamą psichologinę paramą.

Maži vaikai, tapę irzlūs, pikti ar viskam abejingi, savo emocijomis tiesiog stengiasi perduoti žinią, kaip labai jiems reikia jūsų paguodos. Jie jumis nemanipulioja.

Kai kurie tėvai labai skuba mokyti savo vaikus įvairiausių dalykų, pradedant abėcėle, baigiant pasaulio valstybių pavadinimais. Išmintingos meilės principas yra nepamiršti, kad visos įgyjamos žinios reikalingos visų pirma tam, kad būtų sustiprintas jūsų vaiko vidinės laimės šaltinis ir kompetencijos pojūtis. Labiausiai vaikui padėsite plėtoti savo intelektinį potencialą tuomet, kai pagrindiniais mokymo tikslais laikysite ne sukaupti žinias, bet ugdyti vaiko troškimą pažinti ir pasitikėjimą savimi. Stenkitės patenkinti vaiko norą ištirti savo aplinką, užuot jį mokę konkrečių, su aplinka nesusijusių dalykų, sakykim skaičių ir spalvų pavadinimų. Įvardykite jam daiktus, kuriais jūsų kūdikis labiausiai domisi.
Skatinti vaiko smalsumą yra naudinga, tačiau stenkitės vengti jį tikrinti, kad išsiaiškintumėte, kiek jūsų vaikas išmoko. Kai vaikas ima pirštuku rodyti daiktus, tėvai dažnai nori sužinoti, ar vaikas daro pažangą, ir klausinėja: "Kur yra mašinytė", "Kuri mašinytė yra mėlyna?". Tokie klausimai vaiką priverčia pasijusti tyrimų objektu arba, dar blogiau, manyti, jog nuvilia savo mylimus tėvus, jei nežino atsakymo ar nenori jo pateikti.
Stenkitės uždavinėti klausimus, į kuriuos jūsų kūdikis tikrai gali atsaktyi ir į kuriuos atsakinėti jam yra malonu. Be to, jei kūdikis neskuba atsakyti, nedelsdami pasakykite atsakymą patys, kad kūdikis nepajustų savo neišmanymo.
Kadangi jūsų kūdikis gimdamas atsinešė troškimą patirti pozityvų malonumą bendraudamas su jumis, jei supažindinsite jį su pasauliu atsižvelgdami į jo interesus bei išsivystymo stadiją, vaikas jūsų rūpestingą vadovavimą priims su džiaugsmu, godžiai dėdamasis į galvą jūsų žodžius ir mintis. Jei sugebate mokyti be spaudimo ir mokymąsi paversti džiaugsmu, vaikas jūsų siūlomą informaciją priims taip pat noriai, kaip ir siekdamas maisto ar puldamas jums į glėbį. Taigi jūs galite padėti vaikui tapti godžiu ir entuziastingu mokiniu.

NUO VIENERIŲ IKI TREJŲ METŲ AMŽIAUS

Pradedant maždaug nuo pirmojo jūsų vaiko gimtadienio, dėl atsiradusios išsiskyrimo baimės jūsų vaiko santykiai su jumis ima darytis vis glaudesni. Jei nežinote, kad iš pažiūros nepasotinamas jūsų vaiko "apetitas" jūsų koncentruotam dėmesiui yra ir natūralus jo amžiui, ir laikinas reiškinys, galite sunerimti, jog auginate pernelyg prieraišų ir priklausomą vaiką, kuris niekuomet neišmoks savarankiškai žaisti ar mokytis. Tačiau šis sutelkto dėmesio poreikis neturėtų jūsų jaudinti. Jums nėra pagrindo manyti, jos esate manipuliuojami, ar nerimauti, kad vaikas išsiugdė liguistą priklausomybę nuo jūsų. Esama populiaraus, bet klaidingo įsitikinimo, kad skubėdami reaguoti į vaiko užgaidas jūs užauginsite monstrą, kupiną nepasotinamo suaugusiųjų dėmesio troškimo. Tačiau jūsų vaiko troškimas turėti neribojamą kontaktą su jumis yra naudingas reiškinys. Nuoseklus jūsų reagavimas į vaiko poreikius išugdys laimingą ir gyvenimu patenkintą vaiką. Labai svarbu, kad, jeigu tik galite, atidėtumėte asmeninę veiklą ir pozityviai reaguotumėte į aistringus vaiko pageidavimus gauti visą, nedalomą jūsų dėmesį. Tais atvejais, kai negalėsite nutraukti savo veiklos, pasistenkite, kad jūsų vaikas suprastų, kad nuoširdžiai džiaugiatės jo troškimu būti drauge su jumis, ir išreikškite savo pasiryžimą kuo greičiau skirti jam visą savo dėmesį. "Aš labai norėčiau tau paskaityti - man nėra nieko malonesnio nei būti su tavimi. Tik leisk man baigti gaminti vakarienę ir tuoj pat ateisiu pas tave".
Intensyvus jūsų vaiko poreikis jausti nedalomą jūsų dėmesį bus laikinas, jei visuomet stengsitės pozityviai reaguoti į tokius vaiko pageidavimus. Tenkindami jo pageidavimus jūs tikrai jo nesugadinsite ir nepadarysite jo užkietėjusiu egocentriku ar žmogumi, nesugebančiu kantriai laukti atlygio. Ilgainiui visa pranokstantis vaiko poreikis, kad bendrautumėte su juo, ims blėsti pats, kai jis taps tikras jūsų nesąlygišku troškimu reaguoti į jo poreikius ir skirti jam taip pageidaujamą dėmesį.
Vaikai, suvokę, kad jie negali kliautis savo tėvų noru reaguoti į jų poreikius, iš pradžių dar intensyviau reikalauja tėvų dėmesio. Jei tėvai vis vien neskuba reaguoti į jų reikalavimus, vaikai gali apskritai nusigręžti nuo malonumo neteikiančio bendravimo ir atsisakyti artumo poreikio.
Jei stengsitės, kada tik pajėgdami, tenkinti savo vaiko poreikius ir pageidavimus, padėsite jam užsitikrinti nuolatinį kompetencijos bei vidinės gerovės pojūtį. Ši nepajudinama vidinė laimė savo ruožtu padės jūsų vaikui užaugti geru, dorai besielgenčiu ir tinkamai savo pareigas atliekančiu žmogumi. Dėl šios priežasties laikinai pasistenkite teikti pirmenybę savo vaiko poreikiams, žinoma, jei tie poreikiai yra saugūs ir neprieštarauja esminiams jūsų pačių tikslams (sustoti įsipilti kuro, baigti traukti iš šaldiklio maisto produktus ir pan.).

Intensyvus jūsų vaiko poreikis jausti nedalomą jūsų dėmesį bus laikinas, jei visuomet stengsitės pozityviai reaguoti į tokius vaiko pageidavimus

Bus situacijų, kai neturėsite galimybės atidėti savo asmeninių poreikių ir reikalų. Tokiais atvejais duokite savo vaikui suprasti, kad esate pasiryžę kuo greičiau jį apdovanoti savo nedalomu dėmesiu, kad suprantate jo poreikį bendravimui ir kad tuo džiaugiatės. "Tikrai paskaitysiu tau pasaką - tu gerai sugalvojai. Tačiau dabar turiu užbaigti šį darbą ir po to bematant ateisiu pas tave". Bręstant jūsų vaiko intelektui ir pozityviai jums su juo bendraujant, sukaupti pasitikėjimo ištekliai padės jūsų vaikui širdyje vis geriau suvokti, kad bendravimas su juo jums nepraranda svarbos ir tais momentais, kai turite užbaigti pradėtą kitą darbą. Be to, jūs pastebėsite, kad jūsų vaikas būtų laimingas, jei galėtų dalyvauti beveik kiekviename jūsų darbe. Daug nuobodžių buitinių darbų galima paversti maloniomis jūsų ir jūsų vaiko bendravimo akimirkomis. Šluostant grindis galima vaikui duoti mažą skudurėlį ir leisti jam ateiti į pagalbą. Pasiūlymas "nagi padirbėkima drauge" yra labai patrauklus įvairiausio amžiaus vaikams.
Esant daugiau brolių ar seserų, jeigu galite skirti bent truputį laiko, nors po pusę valandos per dieną, pabūti vienu du su kiekvienu iš savo vaikų, drauge užsiimdami tuo, ką vaikas ypač mėgsta, jūs suteiksite stiprią paskatą vaiko pirminei laimei formuotis. Tokiu atveju kiekvienas jūsų vaikas turės galimybę pasijusti tiesioginių jūsų tarpusavio santykių šilumoje, o tai sumažins jų polinkį pavyduliauti broliams ar sesėms. Kuo daugiau laiko paskiriate kiekvienam savo vaikui, tuo didesnė tikimybė, kad broliai ir seserys vieni kitus suvoks kaip draugus ir sąjungininkus, o ne kaip priešus ar konkurentus.

Tam tikru laiko tarpsniu labai dažnai besikartojantis vaiko žodis NE nereiškia, kad jo asmenybėje ima formuotis antisocialios nuostatos, kurias būtina suvaldyti. Kas minutę skambantis NE išreiškia vaiko įsitikinimą, jog jis turi galią kontroliuoti savo aplinką. Dažna situacija, kai ilgai gaminę dvimečiui maistą, patiekiame jį ant stalo ir prašome valgyti, gauname atsakymą "Nevalgysiu". Šioje vietoje geriau išvengti priešpriešos ir neversti vaiko per prievartą valgyti. Vaikas gali sakyti NE netgi ko nors norėdamas, tačiau tuo jis nori pademontruoti, kad kontroliuoja situaciją. Jei tiesiog priimsite vaiko atsisakymą valgyti, suteiksite jam erdvės manevrui. Jūs galite pasakyti: "Gerai, bet man atrodo, kad tavo meškiukas norėtų paragauti, ar nenorėtum jo pamaitinti?". Jei vaikas vis tiek atšaus ne, ramiai atsisėskite ir pavalgykite patys. Jeigu jūsų vaikas alkanas, o jūs nekreipsite dėmesio į jo atsisakymą ir neparodysite nepasitenkinimo, po kurio laiko jis greičiausiai pradės valgyti. Jei vaikas ir toliau sau žaidžia ir ignoruoja maistą, padėkite jį į šaldytuvą ir palaukite, kol vaikas pasakys ar parodys, kad yra alkanas. Tuomet jis jaus, kad gali kontroliuoti savo valgymo režimą ir tikriausiai su malonumu sušveis skanų patiekalą, kurį jam paruošėte.
Jei vaiko pageidavimai prieštarauja saugumui, pasistenkite kuo sklandžiau pereiti nuo nepageidaujamos veiklos prie tinkamos. Tarkime, jei vaikas prieštarauja būti prisegtas automobilio kėdutėje, pasakykite vaikui, kad nors jūs ir stengiatės, kada tik įmanoma, paisyti jo pageidavimų, tačiau negalite nusileisti, kai vaiko sveikatai ar gyvybei gresia pavojus. Patariama nepajudėti iš vietos, kol vaikas neprisisegęs saugos diržų ir taip pat visiems kitiems sėdintiems automobilyje liepti prisisegti diržus. Tėvų diskusijos su vaiku turėtų būti draugiškos, bet trumpos, geriausia prisegti vaikui diržą šiam dar nespėjus pulti į isteriją, o tėvams - prarasti pusiausvyrą. Geriausia, kad tokiose situacijose sudarytume sąlygas vaikui išsaugoti savo orumą ir jausmą, kad kontroliuoja situaciją.

SITUACIJA. Bevaikštant kartu su trimečiu vaiku parke jam pasakote, kad jau laikas namo, o šis atkerta, kad nenori eiti namo ir metasi bėgti į priešingą pusę. Šiuo atveju nėra jokio reikalo barti, nes tai nebus veiksminga. Geriau stengtis išlaikyti pozityvų bei draugišką nusiteikimą. Vaikas tikrai ne tyčia demonstruoja savo nepagarbą mamos autoritetui - jį skatinga visagalio aš siekimas pademonstruoti, kad jis gali daryti ką nori ir kada nori. Vaiko bėgimas šalin reiškia vaiko mėginimą pasislėpti nuo emocinio nemalonumo, patiriamo, kai reikalai klojasi ne taip, kaip jis pageidauja. Todėl pagavus vaiką nevertėtų pradėti mokyti jo, kad jis negali elgtis taip, kaip nori, ir pykti - toks elgesys yra normalus ir būdingas jo amžiui. Geriau pasakyti: "Oj, koks tu greitas, nagi bėkime atgal iki tavo vežimėlio - galiu lažintis, kad tu mane aplenksi". Vaikas greičiausiai mielai priims šį iššūkį. Einant namo būtų palanku užsiimti vaikui mėgstama veikla, kad jis jaustųsi taip, tarytum savarankiškai būtų nusprendęs palikti parką. Atsisveikinimui su parku skirkite pakankamai laiko, kad po to, kai pasakysite, jog laikas namo, jūsų vaikas dar turėtų galimybę keletą minučių pažaisti ir prarastų norą įrodyti savo galią ir nevaržomumą.

Mažamečio vaiko visagalis aš yra užprogramuotas įrodinėti, kad jis yra visų stipriausias ir niekas negali jam sukliudyti, o tėvai dažnai perlenkia lazdą, vaiko elgesį vertindami pagal suaugusiųjų elgesio standartus ir atitinkamai į jį reaguodami. Tėvai supykę vaiko elgesį dažnai vertina kaip įžūlų nepaklusnumą ir piktavališką nepagarbą ir yra linkę reaguoti griežtomis bei žalingomis priemonėmis - pakeltu tonu ar nusivylimo demonstravimu, vaiko uždarymu jo kambaryje, draudimu užsiimti mėgstama veikla ar net fizinėmis bausmėmis. Turėkite omenyje, kad vaikas tarp vienerių ir trejų metų amžiaus patiria laikiną vystymosi fazę, kurio metu jaučia vidinę būtinybę įrodyti savo atsparumą išorinei įtakai. Kadangi visagalybės pojūtis yra svarbus maž vidinės gerovės šaltinis, išsaugodami švelnumą ir supratimą tais momentais, kai turite įsikišti ir pakoreguoti savo vaiko veiksmus, jūs padėsite jam laiku ir natūraliai atsikratyti visagalybės iliuzijos. O pastangos priversti mažą vaiką susitaikyti su jo galios apribojimais neabejotinai sulauks negatyvaus grįžtamojo ryšio.

Mažamečio vaiko visagalis aš yra užprogramuotas įrodinėti, kad jis yra visų stipriausias ir niekas negali jam sukliudyti, o tėvai dažnai perlenkia lazdą, vaiko elgesį vertindami pagal suaugusiųjų elgesio standartus ir atitinkamai į jį reaguodami

Jei jūsų pusantrų metų vaikas čiumpa ir bando sukioti viryklės rankenėlę, stenkitės išvengti griežto ne, o verčiau tiesiog patraukite vaiką tolyn nuo pagundos ir draugiškai pasiūlykite jam kitą patrauklų užsiėmimą. Jei šauksite ant savo vaiko, jis tik įpras jūsų bijoti ir tikėtis iš jūsų nelauktų "sprogimų", o barnis jo tikrai nieko neišmokys apie karštų objektų savybes ir jų keliamus pavojus. Jei vaikas jūsų neklauso, galėtumėte jam tiesiog pasakyti: "Manau, šiuo metu mums reikėtų eiti pažaisti į kitą kambarį". Jei vaikas pradeda verkti, švelniai paėmę išneškite jį iš virtuvės ir padėkite jam imtis naujo užsiėmimo. Išmintingos meilės principas yra ne išvaryti klykiantį kūdikį į jo kambarį, bet palydėti jį tenai ir padėti jam pasijusti kaip galima geriau. Taip jūs padėsite savo vaikui pajusti skirtumą tarp dviejų galimų santykių su esama realybe - nusivylimo dėl to, kad negavo, ko nori, ir galimybės patirti daug malonių emocijų, kylančių iš jūsų pasiryžimo užtikrinti jo laimę. Vaiko uždarymas kuriam laikui jo kambaryje jam yra signalas, kad kasdieninės nesėkmės yra dvigubai nemalonios - jis neteko trokštamos galimybės prisijungti prie maisto ruošos, o priverstinis atsiskyrimas nuo jūsų jau savaime yra skausmingas dalykas, be to, skatina jį imituoti jus ir taip pat negatyviai vertinti save, kaip, jo įsitikinimu, jį vertinate jūs. Kadangi pasikartojantys terminuoti izoliavimai pakerta vaiko vidinės gerovės pojūtį, jie padaro vaiką labiau priklausomą nuo išorinių malonumo šaltinių ir kartu sumenkina jo pajėgumą pakelti nesėkmes.

Kai mažylio visagalis aš yra pasiryžęs įrodyti, jog jis yra pernelyg stiprus, kad kas nors galėtų jam sutrukdyti, tėvai neretai reaguoja ne visai tinkamai ir jam taiko suaugusiųjų elgesio standartus. SITUACIJA. Vaikas už nugaros slepia rankytėje kamuoliuką ir taikosi jį sviesti tiesiai jums į veidą. Jūs galite pamėginti nukreipti jo dėmesį ("Užuot metęs kamuoliuką į mane, gal verčiau paridenk jį šuniukui?"). Tačiau jei tampa akivaizdu, kad vaikas vis tiek pasiryžęs mesti kamuoliuką į jus, reikėtų tvirtai pasakyti: "Nemesk kamuoliuko į mane, nes jis gali mane užgauti. Jei mesi į mane kamuoliuką, aš neturėsiu kitos išeities kaip tik jį paslėpti". Mažylis, pakerėtas savo visagalio aš, gali ignoruoti ir šį perpsėjimą ir juokdamasis sviesti kamuoliuką tiesiai į jus. Šiuo atveju galite pasiduoti pykčiui dėl to, kad tai iš pažiūros tai atrodo kaip įžūlus nepaklusnumas ir nepagarba. Vaikai, patiriantys šią laikiną visagalio aš fazę neabejotinai turi būti reguliujami, tačiau pykčio ir nusivylimo demonstravimas duoda ne naudą, bet žalą. Drausminančios priemonės vaikams, rodantiems agresijos apraiškas, faktiškai užkerta jiems kelią ugdytis veiksmingos savireguliacijos potencialą. Drausminančios priemonės vaikus skatina griebtis psichoemocinį brendimą slopinančių vidinės gerovės šaltinių, tokių kaip nykščio čiulpimas, nauji nepaklusnumo protrūkiai ar pasinėrimas į save. O blogiausia yra tai, kad vaikai, kurie visi tiesiog garbina savo tėvus ir užaugę nori tapti tokie kaip jie, tėvų griežtumą jų atžvilgiu taiko ir kitiems. Taigi kamuoliuko metimo į jus atveju, vaikui reiktų pasakyti: "Kaip pameni, aš tau sakiau, kad jei mesi kamuoliuką kuriam nors žmogui į veidą, man teks jį iš tavęs paimti, kol išmoksi su juo žaisti saugiau" - ir iš tiesų, jei vaikas neklauso, kamuoliuką iš jo paimti. Jei vaikas puola protestuoti, galite pasakyti: "Žinau, kad tau dabar nemalonu. Mes galėsime išsitraukti kamuoliuką vėliau ir pažiūrėti, ar tu jau moki su juo žaisti, nemesdamas jo žmonėms į veidą. O dabar gal eime drauge pažaisti balionu?". Suvaldžius netinkamą vaiko elgesį, pirmiausia jūsų užduotis yra užtikrinti jam psichologinį komfortą. Savikontrolės stoka, susijusi su jūsų vaiko iliuzija, jog jo visagalis aš visuomet paims viršų, nėra beišryškėjanti asmenybės yda. Tai yra vaiko vystymosi fazę visiškai atitinkantis elgesys.

Visiškai tolerantiškiems tėvams gali atrodyti, kad jie elgiasi teisingai, duodami vaikams tai, ko jie nori ir pageidauja, bet iš tiesų visiškai tolerancija trukdo vaikui ugdytis stabilią vidinę laimę, o užaugus visapusiškai realizuoti savo potencialą, nes kai vaikui niekas nepadeda reguliuoti savo elgesio, jo visagalis aš nepamatuotai įsivyrauja ir lieka per ilgai. Vaikai, kurių elgesys beveik nereguliuojamas, labai ilgai tiki, kad jie turi galią realizuoti absoliučiai visus savo troškimus. Jų antrinė laimė išlieka priklausoma nuo galimybės patenkinti konkrečius troškimus ir taip būna pažeidžiama kasdieninių gyvenimo nesėkmių.
Kai jūsų kūdikio visagalis aš skatina jį priešintis visiems draudimams ir mėginti visas ribas, jums vertėtų pasidomėti savo vaiko aplinka, kad jis patirtų kuo mažiau nusivylimų ir kad būtų kuo mažiau konfliktų su jumis. Taip pat vertėtų šio amžiaus vaiką vengti vestis į vietas, kur yra daug gundančių dalykų, kurių negalima liesti. Kadangi maži vaikai retkarčiais pajunta norą įrodyti, jog neketina toleruoti jokių apribojimų, jie visuomet atranda būdų pažeisti nustatytas ribas.

Venkite ilgų diskusijų apie tai, kas privalo įvykti. Jei vaikas turi išgerti vaistus, tačiau protestuoja, nepradėkite jam meilikauti, sudarinėti su juo sandėrių ar pasakoti jam apie visus baisumus, kurie jo laukia, jei jis neišgers vaistų. Tiesiog leiskite vaikui suprasti, kad užjaučiate jį, nes nėra galimybės pasirinkti ("Žinau, kad tu to nenori, bet šiuos vaistus išgerti būtina").

Jei vaikas, linkęs pulti į isteriją, kai jam tenka nutraukti malonų užsiėmimą, visų pirma reikėtų vaikui iš anksto pranešti apie numatomą išvykimą: "Mes žinome, kad tu dar nebaigei žaisti prie vandens staliuko, tačiau žinok, kad netrukus turėsime eiti". Atėjus laikui, pasakyti: "Laikas eiti pietauti". Jei vaikas prapliups isteriškomis ašaromis, reikėtų ramiai ir atkakliai pakartoti, kad jau metas baigti žaidimus. Vertėtų akcentuoti pozityvius veiklos pakeitimo aspektus ("Kai nueisime į restoraną, galėsi pats užsispausti ant mėsainio pomidorų padažo"). Jei vaikas klyks ir toliau, reikėtų švelniai, bet tvirtai jį paimti ir išnešti iš užsiėmimo vietos. Neverta mėginti su vaiku diskutuoti, kol jis nenusiramins. Greičiausiai tai įvyks po penkių minučių, tada reikėtų pasakyti: "Žinau, kad tau buvo labai sunku atsitraukti nuo žaidimo, kai tu taip puikiai leidai laiką". Vaikas matomai nusiramins. Tokiu meilingu reguliavimu suvaldysime vaiko užsispyrimą, tačiau nepažadinsime jo nelaimingumo, demonstruodami nusivylimą, pamokslaudami ar taikydami drausminimo priemones.

Mažylis ar ikidarželinukas, kuris pasiryžęs neiti miegoti bent jau iki tol, kol į lovą neinate jūs, nėra nei manipuliatorius, nei piktavalis ir visiškai nesistengia jūsų kankinti. Jums bus daug lengviau išlaikyti savo psichologinę pusiausvyrą, jei vaiko nenorą eiti miegoti priimsite kaip suprantamą ir jo amžiui natūralų reiškinį. Visos rekomendacijos su miegoti nesutinkančiais vaikais sudarinėti sandėrius, juos bausti ar nekreipti dėmesio į jų pasipriešinimą yra neveiksmingos. Vaikai, kurie yra barami, gąsdinami, uždaromi savo kambariuose arba pasipriešinimas tiesiog ignoruojamas, galbūt galiausiai ir nusileidžia - nueina į lovą, tačiau padaro išvadą, kad jų mylimi tėvai, jog jie kentėtų, ir patys ima ugdyti šiurkštų santykį su savimi. Pvz., ateityje susidūrę su sudėtinga situacija, jie gali nesugebėti prašyti pagalbos. Vaikai, su kuriais tėvai linkę sudarinėti sandėrius, padaro išvadą, jog jie yra tokie galingi, kad turi iš jūsų gauti vienokį ar kitokį atlyginimą už teisę padaryti tai, kas jiems yra naudinga. Meilingo reguliavimo pagalba jums padės užtikrinti, kad jūsų vaikas eitų miegoti laiku, tačiau neabejodamas jūsų meile ir atsakomybe bei savo jausmų svarba jums. Jei trejų metukų vaikas, paguldytas į lovą, visaip atidėlioja savo miegą prašinėdamas vienos stiklinės vandens po kitos, po ketvirtos jūs tikriausiai pasakysite, kad galbūt jau gana. Tačiau svarbu nerodyti pykčio ar susierzinimo. Šie prašymai atspindi nebrandžias, bet kūrybiškas vaiko pastangas pratęsti malonų būdravimo laiką. Jūs galite pagirti vaiko kūrybiškumą, tačiau vis dėlto atsisakyti patenkinti jo norus. Jei vaikas ima ašaroti, guoskite jį, kol jis nusiramins. Jeigu jums išėjus jis pradeda verkti, sugrįžkite į jo kambarį ir tai darykite taip dažnai, kaip jis pageidauja, ir trumpai, bet draugiškai jam pakartokite, kad jis jau atsigėrė pakankamai vandens ir kad dabar jau metas miegoti ("Tau tikrai reikia pailsėti. Dabar mik, o iš ryto, jei tik norėsi, galėsi atsigerti vandens iki valios"). Kadangi svarbesnis jūsų tikslas yra apsaugoti vaiką nuo problemų, o ne išugdyti jo paklusnumą, nuramindami verkiantį vaiką jūs jam duodate suprasti, kad nors daugiau vandens šį vakarą nebus, jūs atjaučiate jo sielvartą ir esate nusiteikę kaip galėdami padėti jam pasijusti geriau.

Kai vaikai verčiami dalytis ir jiems neleidžiama imti svetimų daiktų, kol jie nėra pakankamai subrendę, kad galėtų laisvai apsispręsti būti dosnūs, jie jaučiasi esą skriaudžiami, kai tėvai jiems būna itin griežti ar demonstruoja nusivylimą dėl jų elgesio. Tokie vaikai vis labiau linksta į įvairias priklausomybes arba ima bijoti atvirai reikšti savo troškimus. Ir priešingai, dvejų metukų vaikai, kurie pasitiki savo sugebėjimu išprovokuoti nesąlygišką savo tėvų meilę ir kurie niekuomet nėra verčiami atiduoti žaisliuką, kuriuo jie nenori su niekuo dalintis, maždaug tarp trejų ir ketverių metų tampa dosnūs ir draugiški. Kai jūsų vaikas bus ketverių metų amžiaus, draugystė su kitais vaikais jam bus svarbesnė nei kuris nors asmeninis daiktas.
Jei jūsų vaikas būdamas smėlio dėžėje atima iš kito vaiko kastuvėlį ir šis apsiverkia, jums nederėtų į tokį elgesį reaguoti negatyviai, nes toks jūsų vaiko elgesys yra laikinas ir normalus jo amžiui. Pirmiausia pamėginkite surasti patrauklų smėlio žaisliuką savo krepšyje ir pasiūlykite jį verkiančiam vaikui. Jei kastuvėlio savininkas atsisako priimti jūsų pasiūlytą "pakaitalą" ir lieka nelaimingas, pamėginkite abu vaikus įtraukti į bendrą veiklą. Pvz., galėtumėte prisemti kibirėlį vandens ir pasiūlyti, kad vienas iš vaikų iškastų duobutę, o kitas piltų į ją vandenį, ir visiškai tikėtina, kad vienas iš vaikų labiau norės pilti vandenį, o ne kastuvėliu kasti duobutę. Jeigu visgi kastuvėlį teks grąžinti jo savininkui, pasistenkite šią naujieną savo vaikui pranešti kuo diplomatiškiau: "Atleisk, mielasis, bet tavo draugui tikrai reikia to kastuvėlio. Atiduokime jį ir aš tau duosiu kitą puikų raudoną kastuvą, kuriuo mes pastatysime didžiulę pilį". Jeigu jūsų vaikas atsisako skirtis su naujuoju savo "grobiu", jums gali jį tekti švelniai atimti ir atiduoti savininkui, bet turite suprasti savo vaiko sielvartą ir pasistengti kaip galėdami jį paguosti. Jūsų pozityvus nusiteikimas ir siūlomi kiti patrauklūs žaisliukai jam taps įrodymu, kad nors jūs ir išreikalavote iš jo, kad jis atiduotų savo "laimikį", jis gali būti tikras, kad jūs padarysite viską, jog numaldytumėte jo liūdesį. Tokiais savo veiksmais jūs padėsite vaikui pasiekti svarbų vystymosi tikslą - suvokti, kad vidinė gerovė įmanoma net ir tada, kai negauni to, ko trokšti.

Jei jūsų vaikas būdamas smėlio dėžėje atima iš kito vaiko kastuvėlį ir šis apsiverkia, jums nederėtų į tokį elgesį reaguoti negatyviai, nes toks jūsų vaiko elgesys yra laikinas ir normalus jo amžiui

Vaikas ne visuomet gali gauti daiktus, kurių jis nori, tačiau jis visuomet turi teisę susilaukti jūsų pozityvios, meilingos reakcijos į savo pageidavimus. Jūs galite ir turite jį padrąsinti, užuot kritikavę, taip duodami jam suprasti, kad santykiai yra svarbiausias dalykas.

ISTERIJOS PRIEPUOLIAI
Yra paplitusi nuomonė, kad isterijos priepuoliai vaikystėje yra neišvengiami, tačiau vaikai, kurie yra tikri, kad jų tėvai juos supranta ir nori juos padaryti laimingais, nejaučia potraukio patirti kankinančio įtūžio kupinus isterijos priepuolius. Visiškai įmanoma, kad vaikas gali užaugti nepatyręs nė vieno isterijos priepuolio. Isterijos priepuoliai yra desperacijos aktai. Tai nėra sąmoningos pastangos manipuliuoti. Jei jūsų vaikui būdingi isterijos priepuoliai, pasistenkite ne emociškai atsitolinti nuo vaiko, bet priešingai, tapti jam artimesni nei iki šiol. Deja, tėvams dažniausiai rekomenduojama kaip tik ignoruoti vaiką, kol baigsis priepuolis ar net izoliuoti nuo savęs. Isterijos priepuoliai vaikus ištinka tik todėl, kad jie jaučia, jog jų tėvai yra pikti, ignoruoja jų poreikius arba yra kitaip nuo jų atsiriboję, kai jūsų vaikas įniršta, pasistenkite reaguoti pozityviai ir aiškiai duokite suprasti, jog esate drauge su juo. Svarbiausia, neatsiribokite nuo klykiančio vaiko. Galėtumėte jam pasakyti ką nors tokio: "Aš labai apgailestauju, kad tu esi toks nusiminęs. Žinok, kad esu šalia tavęs ir noriu tau padėti kaip beįmanydamas. Gal galėtume pasėdėti drauge, kol tu pasijusi geriau?". Galite pabandyti jį apsikabinti. Jei vaikas jus atstumia, galėtumėte pasiūlyti jam konstruktyvią alternatyvą neišpildytam pageidavimui, kuris sukėlė isterijo priepuolį ("Šiandien tau daugiau nebegalima valgyti saldainių, bet galbūt drauge pasigaminkime dar šiek tiek spragintų kukurūzų?"). Netgi tuomet, kai jūsų vaikas mėto daiktus ir apskritai elgiasi taip destruktyviai, kad jums tenka jį sutramdyti, turėtumėte pasistengti tai padaryti kuo švelniau, pozityviai ir meilingai, be paliovos jam kalbėdami, kad negalite jam leisti žaloti savęs ar kitų žmonių bei daiktų ir kad jį paleisite, kai tik jis nusiramins.

Isterijos priepuoliai vaikus ištinka tik todėl, kad jie jaučia, jog jų tėvai yra pikti, ignoruoja jų poreikius arba yra kitaip nuo jų atsiriboję, kai jūsų vaikas įniršta, pasistenkite reaguoti pozityviai ir aiškiai duokite suprasti, jog esate drauge su juo

NUO TRIJŲ IKI ŠEŠERIŲ METŲ
Jūsų vaikas yra pasirengęs eiti į darželį, jeigu jis gerai jaučiasi atsiskyręs nuo jūsų trumpam laiko tarpui (pvz., jis su malonumu nueina pažaisti pas draugą į namus, mėgsta su teta nukeliauti į žaidimų aikštelę); jeigu jam apskritai patinka kitų vaikų draugija; jeigu jis jau apsisrendęs naudotis tualetu; jeigu jis jau sugeba dvidešimt minučių nesiblaškydamas užsiimti kokia nors viena veikla; ir pagaliau jei apskritai jau linkęs klausyti nurodymų. Jeigu jūsų vaikas neatitinka bet kurios iš šių sąlygų, jūs turite labai pagrįstą priežastį jo dar metus neleisti į darželį. Ne taip svarbu, kada vaikas pradės lankyti darželį, daug svarbiau, kaip jis jame jausis. Kadangi tai bus pirmas didesnis jūsų vaiko žingsnis socializacijos kryptimi, pasistenkite padaryti viską, kad šis žingsnis jam būtų malonus.
Išmintingos meilės principas yra toks - tėvai turėtų pabūti darželyje tol, kol jų vaikas pageidauja, kad jie būtų su juo. Gali prireikti savaitęs ar dviejų, bet tai gali užtikrinti gerą pradžią.
Vaikai gali iš darželio į namus parsinešti jūsų šeimai nebūdingų pasakymų, išgirstų iš naujų draugų, arba patirti nuoskaudų dėl šiurkštaus darželio draugų elgesio. Padėti savo vaikui surasti takoskyrą tarp darželio ir namų jūs galėtumėte, pasakydami ką nors tokio: "Žinau, kad taip kalba tavo draugai darželyje, jie galbūt yra pripratę prie tokių kalbų ir nemano, kad tai kas nors rimto, bet kitiems žmonėms tokie pasakymai yra užgaulūs". Taip pat patartume leisti vaikui aiškiai suprasti, kad su jumis jis turi didesnę kalbėjimo laisvę nei kitais suaugusiaisiais. Kai suvoksite nepiktybišką šiurkščios savo vaiko kalbos priežastį, jums taps daug lengviau atitinkamai į ją reaguoti.
Jei darželio draugai užgaulioja jūsų vaiką, galėtumėte jam padėti pabrėždami skirtumą tarp santykių su jumis ir visais kitais ("Tu galbūt jautiesi sutrikęs ir nuskriaustas, nes mes visuomet norime žaisti su tavimi, o štai atsiranda kažkas kitas, kuris sako, kad su tavimi žaisti nenori. Bet kartais taip jau būna, kad kiti vaikai nenori daryti tai, ko nori tu. Jeigu taip atsitinka, verčiau pamėginti susirasti kitą draugą, kuris norėtų žaisti su tavimi. Pamenu, tu sakei, kad tau buvo labai smagu žaisti su Samanta"). Pamažu, jums globojant ir padedant, jūsų vaikas išmoks antrinę laimę sieti su malonumu žaisti apskritai, užuot puoselėjęs iliuziją, kad jis visuomet gali įtikinti bet kurį vaiką bet kuriuo metu žaisti su juo, kai jis nori.
Jeigu vaikas grįžęs iš darželio pasako, kad jį mušė vienas darželio draugas, pasistenkite neprimesti savo nusistatymo, o smulkiai išsiaiškinkite, kas įvyko, ir pasiteiraukite vaiko, kaip jis reagavo į draugo smurtą. Jūsų vaikas galbūt ir pats pasirinko vieną iš tinkamų reagavimo būdų (pasakė auklėtojai, nustūmė užpuoliką į šalį, ėmėsi kitos veiklos). Jei jūsų vaikas sėkmingai susidorojo su agresijos apraiška ir jeigu jūs esate tikri, kad jis jos neišprovokavo, galite vaikui pabrėžti, kad jei tas darželio draugas šiomis dienomis yra blogos nuotaikos, tikriausiai grupėje yra kitų vaikų, su kuriais būtų smagu pažaisti, kol šio nuotaika pasitaisys. Susirūpinti reiktų tik tuo atveju, jeigu jūsų vaikas nesiėmė jokių priemonių smurtui nutraukti arba galbūt pats buvo smurto iniciatorius.

TV ir KNYGOS
Vaikai iki aštuonerių ar devynerių metų amžiaus nesugeba emociškai atsiriboti nuo Bembio motinos ar Liūto Karaliaus tėvo mirties vien dėl to, kad pasaka turi laimingą pabaigą, t.y. Bembis ir Liūtas Karalius pabaigoje lieka sveiki ir laimingi. Vaikai jaučiasi labai sutrikę, kai tėvai juos nusiveda į filmą ar perskaito knygą, kurių turinys juos slegia arba gąsdina. Rinkdamiesi knygą ar filmą, vaiko norais negalite kliautis lygiai taip pat, kaip negalite leisti vaikui valgyti saldumynų tiek, kiek jis nori. Jūsų vaikas gali sakyti, kad jis nori pažiūrėti baisų filmą todėl, kad jį matė ir apie jį pasakojo jo geriausias draugas arba per televiziją matė viliojančią jo reklamą. Auksinė taisyklė šiuo atveju viena: kaip įmanoma saugoti savo mažametį vaiką nuo liūdinančių ir bauginančių potyrių. Kai jūsų vaikas supras, jos jūs norite jį apsaugoti nuo nereikalingų kentėjimo jutimų, jo vidinė laimė įgis naują postūmį, o jis pats ne blogiau, bet geriau pasirengs vėliau gyvenime susidurti su realaus gyvenimo problemomis.