Sunku būtų pasakyti, kaip pavadinti šį gaminį - panašiausias jis yra į varškę, tačiau tikra varškė gaminasi kitaip, tekstūra, skoniu primena rikotos sūrį, bet juo irgi negalima vadinti, nes visgi taip nėra gaminamas tikrasis rikotos sūris. Kaip bebūtų, tai labai geras dalykas ir gana universalus. Pats paprasčiausias patiekalas iš šios varškytės tai tepama varškė, kuri puikiai tinka tepti ant batono - į ją tereikia įdėti vieną ar dvi skilteles česnako, pabarstyti druskos ir šiek tiek šviežių ar šaldytų krapų ir gauname tepinį, nenusileidžiantį parduotuviniams tepamiems sūreliams. O rikota aš ją vadinu, nes visų pirma kai kuriuose bloguose ji taip pat yra vadinama, o ir aš pastebėjau, kad ji tikrai puikiai tinka kaip rikotos pakaitalas tuose receptuose, kur šis sūris reikalingas.
Taigi tam, kad gautume šią varškytę mums tereikia vieno ingrediento - kefyro! Ir... šiek tiek laiko. Kefyrą reiktų pirkti supilstytą maišelyje - jį dedame į šaldiklį ir paliekame maždaug parai, kol visas sušąla. Tada išimame, prakerpame ir nuimame kefyro maišelį, o gabalą sušalusio kefyro dedame į sietą, o šį į didelį dubenį, kad betirpdamas kefyras nepradėtų bėgti, kur nereikia. Atitirpimas dažnai trunka irgi apie dieną, taigi jei planuojate ką gaminti iš rikotos, tam pradėkite ruoštis prieš kokias dvi dienas. Arba tiesiog pasidarykite jos iš anksto, šaldytuve ji gali išsilaikyti dar kelias dienas. Žinoma, geriausia naudoti šviežią. Iš 1 l kefyro, jeigu jis tikrai riebus, t.y. apie 5 proc. riebumo (toks būna šaltibarščių kefyras), rikotos gausime apie 300 g. Jei liesesnis, standartinis, gausime kiek mažiau. Geriausia kefyrą pirkti, kai yra akcija, tada tikrai sutaupysime a la rikotą išgaudami iš jo, o ne pirkdami iš parduotuvės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą