Kelionės po Lietuvą: iš Vilniaus į Aukštadvarį ir aplink

Nuo Kartuvių kalno, Aukštadvaris

MARŠRUTAS (nuo Vilniaus ir atgal - ~130 km). Strėvos įgriuva – Kartuvių kalnas (Aukštadvaris) – Verknės senvagės šaltinis (Aukštadvaris) – Velnio duobė (Aukštadvaris) – Butrimonys (Alytaus raj.) – Punia (Alytaus raj.) – Jieznas (Prienų raj.) – piliakalnis "Napoleono kepurė" 

Keliaujant iš Vilniaus link Birštono pravažiuojame Trakų pašonę. Į juos neužsukome, nes nebuvome įtraukę į planą. Pagrindinis tikslas buvo apsilankyti Aukštadvaryje (Trakų raj.). Jau netoli šio miestelio pamatėme nuorodą į Strėvos įgriuvą – vos spėjome pristabdyti mašiną – tuoj po kaire nuo pagrindinio kelio yra stovėjimo aikštelė. Ji šį pavasario šeštadienį buvo visiškai pilna. Šalia aikštelės yra keletas stalų su suoliukais, norint prisėsti ir užkąsti. Išlipę patyrinėjome informacinį stendą, bet tikslios nuorodos, kur yra Strėvos įgriuva neradome. Tad teko spėliojant pasukti pėškomis viena nuoroda, kuria pažymėtas „Žaliasis takas“. Kaip po to supratome, pasukome ne ten, bet pasivaikščiojome mišku, palei Strėvos upę, ten radome kelias nuorodas susipažinti su gamtos aplinka. Buvo labai daug nulūžusių medžių, tad buvo ką veikti juos perlipant – vaikams tikra pramoga 😊. Po kokių poros kilometrų priėjome takelio pabaigą, ar bent šiuo metu jis buvo nepraeinamas, tad, tikėdamiesi, kad visgi kažkur netoliese yra ta įgriuva, kirtome kelią per proskynas vis dar tikėdamiesi, kad einame tuo keliu (nors telefono navigacija aiškiai rodė, kad įgriuvą paliekame kažkur po dešine jau atgalios, bet užsispyrę norėjome ištirti tą žaliąjį taką, ar galima juo galų gale prieiti iki įgriuvos). Pasibraidžioję po miško samanų kilimus galiausiai išėjome į kažkokį keliuką, kuriuo grįžinėdami po truputį atgal pagaliau priėjome taip ieškotą Strėvos įgriuvą (iš tiesų be telefono būtume pasimetę). Po to išaiškėjo, kad reikėjo sekti ne nuoroda „Žaliasis takas“ ir eiti miško takeliu, bet nukrypti dešiniau aukštyn kylančiu platesniu keliu, kuris jau už kokių 5min būtų pasitikęs su savo turistiniu objektu „Strėvos įgriuva“. Beje, mūsų pagrindinis tikslas buvo Aukštadvaryje esanti Velnio duobė, tuo tarpu ši įgriuva vadinama Velnio duobės sesute. Kad ir gavusi tik sesutės pravardę, išties nustebino vertu pamatyti reginiu. Tuo labiau, kad nereik niekur giliai važiuoti ir toli eiti. Taigi Strėvos įgriuva išties pakankamai įspūdinga duobė, nusileidus žemyn lengvai dvelkianti drėgme ir vėsa, pačioje apačioje žaismingai palikta velnių karčiamos stoginė – taip pakurstanti vaizduotę apie tai, kaip čia, pasak legendos, prasmego kažkada buvusi velnių karčiama. Beje, nė vienoje iš mano šiai kelionei skaitytų knygų apie keliones nebuvo užsiminta apie Strėvos įgriuvą, apie ją radau informaciją būtent internete.

Strėvos įgriuva, link Aukštadvario

Nuo stovėjimo aikštelės po kaire, kitame informaciniame stende aprašytas Strėvos kaimas, jį turbūt ten toliau paėjėję ir būtume pasiekę, bet jau buvom „nusikalę“, sukorę neaiškius 6000 žingsnių, kur net nežinojom tiksliai, kur einame, o dar buvo tik kelionės pradžia. Tad sėdome į automobilį ir kitas mūsų tikslas jau buvo pasiekti Aukštadvario miestelį, jį apžiūrėti ir keliauti link Velnio duobės. 

Beje, panagrinėjus žemėlapį po kelionės, pamačiau, kad visai prieš Aukštadvarį yra Ąžuolynės nuotykių parkas - netgi vienas iš didžiausių nuotykių parkų šalyje, kuriame jėgas gali išbandyti jau nuo 3-4 m vaikai. Tad turint laiko ir vaikų, turbūt būtų galima pasvarstyti apie šį vizitą :). Dar viena aptikta galima pramogų vieta - tai jau pačiame Aukštadvaryje besirandantis kartodromas.

Žinojau, kad tik įvažiavus į Aukštadvarį turėtų rastis Kartuvių kalnas – taip ir buvo, tik prie jo nebuvo jokio privažiavimo, gerai, kad už kelių dešimčių metrų kaip tik buvo miestelio kapinių aikštelė, tad ten ir sustojome.  Užsikorėme laipteliais ant kalno ir pabandėme įsijausti į prieš kelis šimtus metų nutikusią skaudžią istoriją, kai čia buvo kariami už laisvę kovoję tautiečiai... Nuo 21 m aukščio kalvos šlaitų atsiveria nelabai plati panorama į miestelį ir žemai telkšančius vandenis.

Iš literatūros. Manoma, kad ant šio kalno buvo kariami 1863 m. sukilėliai. Anot legendos, šalia esantį Marčežerį priverkusios sukilėlių našlės.  

Aukštadvario miestelį ir apylinkes saugo Aukštadvario regioninis parkas. Jame yra gausu ežerų. Parkas įkurtas 1992 m., jo teritorijoje saugomas Aukštadvario kalvynas su Verknės ir Strėvos aukštupiais, Strėvos įgriuva ir kt. Prie Verknės upės ir Pilaitės ežero stūkso Aukštadvario piliakalnis, nuo kurio šlaitų galima išvysti gražius apylinkių vaizdus. Visai šalia - Aukštadvario dvaras, minimas nuo XVI a., kai šios valdos priklausė Žygimantui Senajam.

Kartuvių kalnas, Aukštadvaris

Jau pačiame centre, kiek kairiau nuo miestelio turgavietės (prie jos yra nuorodos) galima aptikti Verknės senvagės šaltinį – jis visai čia pat, lengvai matomas ir privažiuojamas. Nors, kita vertus, jeigu nebūčiau apie jį pasiskaičiusi internete, greičiausiai būtume pravažiavę. Prie šio šaltinio galima labai lengvai prieiti ir prisipilti vandens – gaila, neturėjome didesnių talpų (vietiniai būtent tokiais nešuliais čia ir atvažiuoja), bet bent jau prisipildėme pilnas gertuves šio, sakoma, gydančio vandens, nusiprausėme veidus (vaikams buvo linksma pramoga). 

Verknės senvagės šaltinis, Aukštadvaris

Netoli šaltinio buvo nuorodos į Aukštadvario piliakalnį, bet kažkodėl nusprendėme jį palikti kitam kartui, skubėjome į Velnio duobę ir kitus savo kelionės plane numatytus taškus. Taigi šiauriau nuo miestelio, už 3 km, šiek tiek duobėtu keliu privažiavome garsųjį turistinį objektą, gamtos paminklą – Velnio duobę. Ji laikoma viena įdomiausių geologinių gamtos objektų Lietuvoje ir Europoje. Duobė dar didesnė ir platesnė nei Strėvos įgriuva. Nors, jeigu reiktų palyginti, sakyčiau, abi buvo taip pat įspūdingos. Aplink Velnio duobę, nusileidžiant žemyn ir po to vėl užlipant, galima apeiti 450 m ilgio pėsčiųjų taku. 

Iš literatūros. "Velnio duobės" gylis 40-47 m, skersmuo - ~200 m. Kaip atsirado ši duobė, iki šiol nėra visiškai aišku. Vieni tikina, kad duobę išmušė nuo ledyno briaunos kritęs krioklys. Kiti mano, kad toje vietoje po smėlio sąnašomis ilgai tūnojo nuo ledynmečio užsilikęs ledo luitas, kuris, klimatui atšilus, ištirpo ir taip liko gili duobė. Treti galvoja apie čia nukritusį meteoritą. "Velnio duobės" amžius ~9000 m. Legenda pasakoja apie velnią, kuris nešęs didelį akmenį, kai staiga užgiedojo gaidys. Velnias metęs akmenį ir išmušęs "Velnio duobę", o akmuo nuskendęs toje vietoje atsiradusioje pelkėje... Pasakojama apie čia stovėjusią ir prasmegusią bažnyčią... Bioenergetikai teigia, kad pats blogiausias yra vakarinis duobės šlaitas (gali slėgti, sutrikti net širdies veikla), tuo tarpu maloniausia šiaurinė duobės dalis. 

"Velnio duobė", šalia Aukštadvario

Nuo Velnio duobės turbūt būtų buvusi pakeliui ir Gedanonių kalva (7 km nuo Aukštadvario), iškilusi 257 m virš jūros lygio, aukščiausia Dzūkų aukštumos vieta. Bet dėl jos, matyt, apsižiūrėjome, ir nebenukakome. Rašoma, kad kalvoje įrengti pėsčiųjų takai, stoginė su bokšteliu. Ir kad nuo kalvos giedrą dieną galima pamatyti net trijų miestų – Vilniaus, Kauno ir Alytaus kontūrus. Labai įdomu.

Toliau šiek tiek nusukome nuo tiesiausio kelio link Birštono, pavažiavome kiek piečiau ir tik tada vėl į vakarus – norėjome pravažiuoti dalį Alytaus rajono - pro Butrimonių kaimą ir trumpam užsukti į Punią. Apie Butrimonis buvau skaičiusi, kad tai gražiai sutvarkytas miestelis, o labiausiai norėjome užsukti į šio kaimo centrą, kurio nedidelėje jaukioje trikampėje aikštėje pastatyti keli lauko muzikos instrumentai, taip pat sūpynės ir turbūt labiausiai traukiantis objektas – ypatingasis cilindrinis fontanas. Kaip ir tikėjomės, jis tokiu metu dar neveikė, bet labai patiko pagroti kokybiškais ir skambiais muzikos instrumentais, vaikams – pasisupti ant aukštų sūpynių.

Miestelio centrinė aikštė. Butrimonys

Toliau važiavome link Punios – čia norėjome užlipti ant Margio kalno - vieno didžiausių Lietuvoje - ir pasižvalgyti į tolumoje boluojantį Punios šilą. Pasivaikščioti po jį jau numatėme kitai kelionei, nes tam reiktų mums atsidurti kitame Nemuno krante, taigi važiuoti pro visai kitą pusę. Nors Margio kalnas vienas aukščiausių, tačiau lipti nereikėjo daug, mat Punia jau pati randasi gana aukštai virš jūros lygio, tad jau lipdami į kalną matėme, kad Nemunas vinguriuoja kažkur žemai žemai...

Atvažiavę į Punią visų pirma užsukome į biblioteką, nes čia norėjome gauti Alytaus rajono „Surink Lietuvą“ magnetuką. Viskas gavosi labai pakeliui, nes nuo čia pėstute kaip tik buvo galima prieiti Margio kalną. O šalia bibliotekos – smagios kelios sūpuoklės ir čiuožynės, taip pat stalas su suoliukais – vėlgi puiki vieta atsipūsti. 

Iš literatūros. Margio kalnas stūkso Nemuno ir Punelės santakoje. Jau nuo seno spėjama, kad ant Punios piliakalnio stovėjusi garsioji Pilėnų (Margirio) pilis, kurioje vyko ir garsusis 1336 m. Pilėnų mūšis. Pilies gynėjai, nenorėdami pasiduoti kryžiuočiams, sutikę verčiau susideginti. Kai išgirdo riterius atvykstant, į pilį subėgo visi apylinkių gyventojai su šeimomis, galvijais, turtu, pilyje buvo 4000 apsiginklavusių vyrų. Riterių pulkas, ištroškęs lobio, stengėsi įkopti į pilį. O lietuviai pasiryžo bet kam, kad jos neatiduotų ir nepakliūtų į priešo nagus. Pajutę, kad negalės daugiau laikytis, uždegė ugnį ir su visais turtais, žmonomis, vaikais, susidegino... Lietuviams vadovavo kunigaikštis Margiris (Margis). 

Punia - vienas seniausių LDK miestų, iki šiol garsėjantis vienu didžiausių piliakalnių Lietuvoje. Nuo piliakalnio šlaitų atsiveria plati ir lenkta Nemuno juosta, legendinių girių didybę menantis Punios šilas. Jame įrengtas pažintinis pėsčiųjų takas, galima aptikti medžio skulptūrų, aukščiausią Lietuvos pušį, šimtamečių ąžuolų alėją. Punioje esanti šv. Jokūbo bažnyčia - viena aukščiausių Alytaus krašte. 

Punios piliakalnis (Margio kalnas). Punia

Šv. Jokūbo bažnyčia ir kiemas šalia jos ir bibliotekos

Nuo Punios toliau automobiliu kilome į šiaurę link Vilnius-Birštonas kelio. Ties sankryža dar pavažiavome keletą kilometrų į šiaurę iki Jiezno miestelio. Čia pasigrožėjome Jiezno ežeru nuo miestelio centre įrengtos nedidelės, bet jaukios apžvalgos aikštelės. Netoliese turėjo dar būti parkas, bet mūsų kelionė jau artėjo į pabaigą, be to, pradėjo krapnoti su lengvu griaustiniu kažkur pašonėje, tad čia nusprendėme, kad jau laikas keliauti link namų. Planuose dar buvo užsukti į Jiezno bažnyčią – šv. Mykolo ir šv. Jono, kurios viduje turėjome rasti freską su Mykolo Archangelo paveikslu, unikalius vargonus, vieną gražiausių sakyklų – tačiau tiek dėl karantino, tiek dėl to, kad, pasirodo, bažnyčia šiuo metu renovuojama (tad nepavyko net ja pasigrožėti iš išorės – o, pasirodo, ji tikrai pakankamai didelė), to padaryti nepavyko.

Iš literatūros. Jieznas - miestelis, gražiai išsidėstęs ant Jiezno ežero kranto, prie Jieznelės upelio. Miestelyje stūkso šv. Arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčia - įtraukta į Lietuvos baroko kelią, lubos ir sienos ištapytos vertingomis freskomis, altorių puošia įsidėmėtinas paveikslas "Mykolas Archangelas" (1875 m). Bažnyčioje yra unikalūs vargonai - rankų darbo medžio ir metalo vamzdžiai, aukšta skambėjimo kokybė (rengiami vargonų muzikos koncertai). Jiezno dvaro istorija prasidėjo 1633 m., kai jį nusipirko LDK iždininkas Pacas, 1837 m žaibui sudeginus rūmus, jie neatstatyti iki šių dienų. Išlikę Jiezno dvaro parko želdiniai paskelbti gamtos paveldo objektu.

Prie Jiezno ežero. Jieznas

Taigi iš Jiezno grįžome į Vilnius-Birštonas kelią, ir čia pasukome ne link Birštono, nes įspūdžių ir žingsnių šiai dienai ir taip prisirinkome, o atgalios į sostinę. Visai nedaug pavažiavus po dešine sustojome prie Lepelionių piliakalnio, dar vadinamo „Napoleono kepure“. Išties, jeigu nebūčiau apie tai iš anksto pasiskaičiusi, greičiausiai net būtume pravažiavę – čia nebuvo nei aiškios iškabos prie kelio, nei tinkamo sustojimo (turėjome sustoti šalikelėje iš priešingos kelio pusės). Kalnas nebuvo ypatingai aukštas, bet stačių šlaitų, įdomi jo atsiradimo istorija ir... forma 😊. 

Iš literatūros.  Anot legendos, Napoleono kariai piliakalnį kepurėmis supylė (kareiviai turėjo nešti po kepurę smėlio ir pilti į vieną krūvą). Nuo piliakalnio tolumoje matyti dunksantys Dzūkijos miškai ir tyvuliuojantis Lieliaus ežeras (nuo jo organizuojami pasiplaukiojimai baidarėmis sraunia Verknės upe). 

Lepelionių piliakalnis (vad. Napoleono kepurė)

Iki kitų kelionių!

 

Literatūros šaltiniai:

• Keliaukime po Lietuvą
  
• Įdomiausios kelionės po Lietuvą
• Lietuva. 100 vietų, kurias turite pamatyti