Naminis rudasis cukrus

Iš tiesų gerai yra tas googlas. Daug be galo dalykų galima sužinoti per šią paieškos sistemą. Kad ir tai, jog labai daug ką, ką mes perkame parduotuvėse, maisto skyriuose, galime pasigaminti ir namuose. Aišku, kartais tam reikia daugiau laiko, tad dažnai būna paprasčiau nusipirkti norimą produktą tiesiog parduotuvėje. Bet šį kartą turiu omenyje rudąjį cukrų. Jis yra mažiausiai dvigubai brangesnis už baltą cukrų. Mūsų šeimyna kažkaip įpratome prie rudojo cukraus ir jau kelis metus kavą saldiname šiuo cukrumi. Yra daug nuomonių sveikesnis jis iš tiesų už baltąjį ar ne. Melasoje yra šiek tiek geležies, kalcio, chromo ir kitų mikroelementų. Bet ne toks kiekis, kad galėtų patenkinti dienos normą. Tad tiek vartojant baltą, tiek rudą cukrų, reikia stengtis vartoti jo kuo mažiau. Taigi rudasis cukrus neatleidžia nuo atsakomybės :). Rudojo cukraus pagrindiniai skirtumai nuo baltojo yra jo spalva, didesnė drėgmė, šieek tiek mažiau saldumo ir turtingesnis skonis. 
Taigi per tą pačią paieškos sistemą netikėtai suradau, kad rudą cukrų galima pasigaminti namų sąlygomis ir labai logiškai - paprastą cukrų sumaišius su melasa - ir viskas (dabar jau ir lietuviškose parduotuvėse galima rasti visko, tarp to visko ir melasos). O logiškai dėl to, kad būtent taip, o tiksliau atvirkščiai, yra išgaunamas baltas cukrus - iš visų pirma gauto rusvos spalvos cukraus pašalinus melasą. Gamintojai pašalina trupinėlį likusios naudos cukruje, o mes ją bandome vėl susigrąžinti :).

Įvairiems kepiniams paprastai galima naudoti pasirinktinai baltą arba rudą cukrų, bet reikia turėti omenyje, kad rudasis cukrus turi daugiau drėgmės, tad ir kepiniui jis suteiks kiek daugiau minkštumo ir drėgnumo. Naudojant vien rudą cukrų, kepinys bus ir kiek tamsesnis. 

Taigi nieko nelaukdami imame stiklinę balto cukraus, beriame į dubenį, į jį ir šaukštą-du melasos (norint dar rudesnio, dedame tris-keturis šaukštus), ir maišome. Su kantrybe, nes iš pradžių šie du ingredientai gali atrodyti susipykę vienas su kitu ir nenorintys tarpusavyje koreliuoti. Bet tai tik kelių minučių iliuzija, kuri po kiek laiko baigiasi į karamelizuotą kvapnų rudąjį cukrų. Ir šitokiu būdu rudojo cukraus savikaina gerokai sumažėja. O kadangi man perkant rudąjį cukrų parduotuvėje vis prasisukdavo mintis, ar tikrai jis vertas tų didesnių pinigų, nes ne kartą buvo išlindę vieši pareiškimai, kad jis ne ką sveikesnis už baltąjį, tai dabar mano širdelė bus ramesnė ir piniginė mažiau nuskriausta.

Reikės:
1 stiklinės baltojo cukraus
1-2 v.š. melasos (tamsiai rudam cukrui - 3-4 v.š. melasos)

Dubenyje sumaišome abu ingredientus ir maišome šakute ar plakimo šluotele (arba mikseriu) tol, kol cukrus tolygiai pasiskirsto melasa ir gražiai paruduoja. Laikome sandariai užsidarančiame inde.

Dabar jau skanaujame arbatą, kavą su ruduoju cukrumi arba juo skaniname įvairius patiekalus :).

A la naminė rikota

Sunku būtų pasakyti, kaip pavadinti šį gaminį - panašiausias jis yra į varškę, tačiau tikra varškė gaminasi kitaip, tekstūra, skoniu primena rikotos sūrį, bet juo irgi negalima vadinti, nes visgi taip nėra gaminamas tikrasis rikotos sūris. Kaip bebūtų, tai labai geras dalykas ir gana universalus. Pats paprasčiausias patiekalas iš šios varškytės tai tepama varškė, kuri puikiai tinka tepti ant batono - į ją tereikia įdėti vieną ar dvi skilteles česnako, pabarstyti druskos ir šiek tiek šviežių ar šaldytų krapų ir gauname tepinį, nenusileidžiantį parduotuviniams tepamiems sūreliams. O rikota aš ją vadinu, nes visų pirma kai kuriuose bloguose ji taip pat yra vadinama, o ir aš pastebėjau, kad ji tikrai puikiai tinka kaip rikotos pakaitalas tuose receptuose, kur šis sūris reikalingas.
Taigi tam, kad gautume šią varškytę mums tereikia vieno ingrediento - kefyro! Ir... šiek tiek laiko. Kefyrą reiktų pirkti supilstytą maišelyje - jį dedame į šaldiklį ir paliekame maždaug parai, kol visas sušąla. Tada išimame, prakerpame ir nuimame kefyro maišelį, o gabalą sušalusio kefyro dedame į sietą, o šį į didelį dubenį, kad betirpdamas kefyras nepradėtų bėgti, kur nereikia. Atitirpimas dažnai trunka irgi apie dieną, taigi jei planuojate ką gaminti iš rikotos, tam pradėkite ruoštis prieš kokias dvi dienas. Arba tiesiog pasidarykite jos iš anksto, šaldytuve ji gali išsilaikyti dar kelias dienas. Žinoma, geriausia naudoti šviežią. Iš 1 l kefyro, jeigu jis tikrai riebus, t.y. apie 5 proc. riebumo (toks būna šaltibarščių kefyras), rikotos gausime apie 300 g. Jei liesesnis, standartinis, gausime kiek mažiau. Geriausia kefyrą pirkti, kai yra akcija, tada tikrai sutaupysime a la rikotą išgaudami iš jo, o ne pirkdami iš parduotuvės.

Naminė raugo duona

Anksčiau buvo sunku patikėti, kad įmanoma išsikepti naminę raugo (be mielių) duoną be pečiaus, o tiesiog paprastom namų sąlygom standartinėje orkaitėje. Žinoma, duonai, keptai pečiuje, niekas neprilygs ir ji vis tiek bus kažkiek kitokia ir ypatinga, bet galiu drąsiai teigti, kad labai ypatingą ir tokią tikrą naminę, su kokiais nori priedais, kokiais nori miltais ir jų proporcijomis (ruginiai, kvietiniai, rūpūs ir pan.) galima išsikepti ir paprastoje orkaitėje. Kai su vyru gavome raugo, tuo metu ilgą laiką nebuvo kada mums prisėsti prie jos kepimo, o gal vis pritrūkdavo motyvacijos, juk kaip sakoma, kai kažko labai nori, tai įžvelgi galimybes, o ne priežastis, kodėl to negali padaryti :). Kaip bebūtų, praėjus keliems geriems mėnesiams, kai mūsų raugas šaldytuve jau visai panūdo tupėti ir, bent aš, galvojau, kad jau tikrai jam galas, vyras visas optimistas nusprendė visgi dar pabandyti jį prikelti ir suteikti gyvybę iš naujo. Ir ką jūs manot, iš to ilgaaai stovėjusio raugo išėjo puiki duona. Ir gimė puikus duonos kepėjas - mano vyras :). Taigi nuo to laiko supratome, kad kai tik bus laiko, kepsime tik naminę duoną. Gaminant duonos tešlą vis reikia nepamiršti atsidėti dalį tos tešlos, kuri vėliau vėl tarnaus kaip raugas. Mes esame ne kartą pamiršę tai padaryti, tai tekdavo raugą pasigaminti iš naujo patiems. Ir tai tikrai nėra sudėtingas procesas, tiesiog užtrunka vieną dieną-dvi, kol raugas subręs.

Esame išbandę kelis duonos receptus, o kol kas labiausiai ir kitaip -iausiai pasiteisino ir patiko receptas, kuriuo ir pasidalinsiu. Ne paslaptis, jį jau galėjote rasti interneto platybėse ir anksčiau, aš tik patvirtinsiu, kad tai tikrai vertas dėmesio receptas :). Bet kuriuo atveju, remdamiesi šituo receptu galime kaskart gauti vis naują duoną, įdėdami kitokių priedų, keisdami miltų proporcijas ir pan. 

Beje, kai įsinorėsite duonos, jos, taip sakant, norėkite kelias dienas, nes pirmą norėjimo dieną jūs turėsite prikelti jau turimą raugą (t.y. ištraukti iš šaldytuvo ir papildyti miltais bei vandeniu), po gerų kelių valandų užmaišysite pirmąją tešlą ir paliksite jai subręsti, tada kitą norėjimo dieną gaminsite antrą tešlą, sudėsite į kepimo formas ir paliksite dar kelioms valandas. O tada pagaliau bus galima kepti - apie 1-1.5 val. Taigi procesas gali trukti 3 dienas, o gerai susiplanavus - ryte panorėjus, kitos dienos vakarą jau galime skanauti šviežią šiltą duoną su sviestu (greit ištirpsiančiu ant jos). Tik neišsigąskite apibūdinimo tešlos gaminimas, nes tai duonos kepime tik reiškia raugo arba tešlos papildymą miltais ir vandeniu, ir kitais norimais priedais - visiškai nieko sudėtingo, jokių kiaušinių plakimų ar pan. Tik... kantrybės!

Tad pradėkime.

Raugo prikėlimas

raugas

2 kupini v.š. ruginių miltų

1 stiklinė vandens, šilto

Pirma tešla

1 stiklinė raugo

4 stiklinės ruginių miltų

3 stiklinės vandens, šilto

Antra tešla

pirma tešla+

6 v.š. cukraus

2 v.š. druskos

2-3 v.š. medaus

2-3 v.š. kmynų

4 stiklinės miltų (čia jau Jūsų teisė rinktis, galite naudoti vien ruginius, galite maišyti su kvietiniais arba vien kvietinius, arba rupius kvietinius - galite kaskart rinktis kitokias proporcijas, kol rasite savo skaniausią variantą)

3-4 v.š. saulėgrąžų ar grūdų, ar moliūgų sėklų

Raugo prikėlimas:

Išsiimame turimą raugą iš šaldytuvo (jo paprastai būna keli šaukštai), dedame miltus ir supilame šiltą vandenį (su raugu, kaip ir su mielėm - šiukštu nepilkite karšto vandens, nes raugas numirs - naudokite vandenį tokio šiltumo, kad dar galėtumėte įkišti pirštą ir nesinorėtų iškart ištraukti apie 35-40 C). Gerai išmaišykime mediniu šaukštu ir palikime pastovėti, kol šis raugas iškils, suburbuliuos - tai gali trukti nuo 4 iki 12 val, jeigu namie nėra šalta, greičiausiai užteks 4-5 val.

Gaminame pirmą tešlą:

Į išrūgusį raugą sudedame nurodytą kiekį miltų, supilame šiltą vandenį. Viską maišome mediniu šaukštu - nebus lengva, tad jei vyras šalia, prašykite jo pagalbos :). Jei nėra - tai puiki treniruotė rankoms! Tešla turi gautis kaip tiršta grietinė. Beje, tešlą gaminkime dideliame dubenyje, nes vėliau ji kils ir tikrai nesinorės, kad pradėtų dribti per kraštus. Taigi išmaišytą tešlą uždengiame rankšluosčiu ir paliekame maždaug 12 val. arba per naktį. 

Dėmesio! (raugo atsidėjimas) Būtent dabar nepamirškime nusikabinti 2 šaukštų šios prarūgusios tešlos į stiklainį, kuriame laikysite savo raugą kitai duonai. Į jį dar įdedame 2 šaukštus ruginių miltų bei apie 200 ml šilto vandens arba kol raugas bus tirštos grietinės konsistencijos. Gerai išmaišykime ir palikime, kol raugas pakils ir užsipildys visas stiklainiukas. O tada jau galime jį dėti, uždengus dangteliu su pradurta skylute (kad kvėpuotų), į šaldytuvą iki kito karto.

Gaminame antrą tešlą:

Atskirame dubenėlyje supilkime cukrų, medų, druską ir kmynus. Viską užpilkime šiltu vandeniu (tik tiek, kad apsisemtų), išmaišykime, kol ištirps cukrus ir medus. Jei medus kietas, galima jį prieš tai išlydyti garų vonelėje. Taigi šį mišinį supilame į pirmą tešlą, išmaišome, dedame vis pamaišydami miltus. Tada dedame norimus priedus: saulėgrąžų, ar grūdų - rugių, kviečių (prieš tai kokią valandą pamirkytų), ar sėlenų (kvietines ar rugines), ar moliūgų sėklų - galime ir visko po truputį. Juk duonoje turi būti ląstelienos - nuo to ji tik sveikesnė ir lengviau suvirškinama bus. Tešlą gerai išmaišome - tai nebus lengva, tešla bus labai lipni, galima bandyti ir ją minkyti, galite vis pašlaptini rankas, kad būtų lengviau. Tešla neturėtų būti per skysta.

Pasiruošiame kepimo formas, kuriose norėsim kepti duoną - mes kepame dviejose pailgose keksui skirtose formose - jas išklokime kepimo popieriumi. Paskirstome tešlą į abi formas. Šlapiomis rankomis išlyginame jų paviršių ir galime dar pabarstyti ant viršaus kmynų, moliūgų sėklų, saulėgrąžų ar pan. Abi formas uždengiame rankšluosčiu ir paliekame jau paskutinį kartą pakilti - apie 3-5 val. Vėl stebėkime - tešla gali pradėti dribti iš formos, tad geriau, kad kepimo formos nebūtų sklidinai pripildytos tešlos, turi dar likti joms vietos.

Kai duonos tešla pakyla, paviršių patepame aliejumi (patogu naudoti šluotelę, jei turite) - taip mažiau tikėtina, kad kepdamas sutrūkinės paviršius. Ir pagaliau dedame į orkaitę - kepame 180 C temperatūroje apie 75-90 min.

Iškeptus kepalus dar karštus būtinai pašlakstykime šaltu vandeniu - kad duonos pluta būtų minkštesnė.

Ir voila - naminė raugo duona jau ant Jūsų stalo! Geriausia palaukti, jei pavyks, kol ji praauš, ir skanauti su sviestu, sūriu, kumpiu, tepamu sūreliu ar pan. 

Kepimo temperatūra: 180 C.

Kepimo laikas: 1 val. 20 min - 1 val. 30 min.

Kaip aš gaminau latė kavą

Negalėčiau savęs pavadinti didele kavamane, nes nesu priklausoma nuo kofeino. Tuo labiau jis manęs per daug ir neveikia, galiu be problemų kavos atsigerti ir vakare - tas miegui netrukdo. Aš pavadinčiau save priklausoma nuo pieniškų gėrimų su kofeino prieskoniu :). Laabai mėgstu kapučinus ir lates. Ir galiu pasakyti gal jas mėgstu ne tik dėl to, kad tai yra skanu ir ypač tinka su desertais šalia, kuriuos irgi be galo mėgstu. Tas pats kavos gėrimas yra ir kaip ritualas - ar gerti vienai, ar su kokiu kompanjonu, tai ne tik skanavimas, bet ir procesas - jaukus, kvapnus, ramus procesas. Bent jau turėtų būti ramus, kuomet randi sau bent keletą minučių prisėsti prie to kavos puodelio ir pamiršęs visus kasdienius rūpesčius galbūt pasvajoti, paplanuoti ką nors malonaus, o idealiausia tai tuo metu tiesiog turėti malonų pašnekesį su savo kompanjonu :). 
Tokias pieniškas kavas paprastai geriame kavinėse. Nes namų sąlygomis tiesiog nėra taip paprasta išgauti tokį akiai mielą kavos gėrimą su žavia pieno putele. Turėjom mes namuose nusipirkę pieno putai suplakti skirtą plakiklį, bet jis toks slabnas pasirodė ir nelabai efektyvus, ar bent daug darbo reiktų su juo įdėti, o ir elementai kažkaip labai greit išsikraudavo.. 
Taigi kodėl šis mano postas atsirado. Tikrai ne dėl to, kad tik pasakyčiau, kaip mėgstu pieniškas kavas. O gi dėl to, kad jeigu ir Tu mėgsti tokias kavas ir nori pasidaryti tokią pat puikią namų sąlygomis su nedaug pastangų - dalinuosi efektyviu pieno putų gamybos būdu, kuriuo su manimi pasidalino vieni draugai. Sužinojusi šį būdą, greit jį išbandžiau, jis puikiai pasiteisino ir štai rezultatai:

Turbūt nereikia pasakoti, kad latė kavą paprastai sudaro trečdalis espreso kavos ir du trečdaliai plakto pieno. Espreso kavą galite pasidaryti labai paprastai - nusiplikę kavą ir ją perkošę arba, kaip kad mes - jei turite seną ar ne seną kavos aparatą tiesiog paprastai kavai darytis, su juo ir pasigaminame espreso kavą. Nuostabiu kavinuku su koštuvu (anksčiau aš jį naudodavau tik arbatai nusikošti), dar kitaip vadinamu French press arba press pot,  į jį supilę pavirintą pieną, šį suplakame aktyviais žemyn aukštyn judesiais, kol pamatysime norimas putas :). Supilame putas į puodelį, iš kurio gersime kavą, ant viršaus tą trečdalį espreso kavos ir štai jums naminė latė kava! Pagal skonį įsidedame cukraus. Aukštam puodeliui labai tinkamas ilgas latė šaukštelis, kurio aš dar neturiu, bet jau labai greitu metu, po tokių puikių kavos gamybos rezultatų, būtinai įsigysiu. 

Skanios kavutės ir įdomaus pašnekesio!

Tradicinis batonas

Namie galime išsikepti praktiškai viską, ką perkame parduotuvėje. Ir privalumas tas, kad tikrai žinome, kas bus tokio naminio gaminio sudėtyje. O ir dažnai toks naminis gaminys dar skanesnis...
Tad pagaliau ir man atėjo geniali sakyčiau mintis - jeigu galime išsikepti namuose raugo duonos, tai kodėl negalime išsikepti naminio mielinio batono?? Kaipotokio batono receptą gal būtų sunkiau rasti amerikietiškuose bloguose, bet va rusiškuose puslapiuose tikrai galima rasti, o kadangi aš nesu didelė rusų kalbos draugė, čia radau puikų batono receptą, kuriame blogerė išsivertė ir aprašė, kaip pasigaminti tradicinį tarybinį batoną - ačiū jai ir štai receptu bei gamybos procesu dalinuosi ir aš :).

Batono tešlai reikės:
14 g mielių, šviežių
260 ml vandens, šilto
500 g miltų
1 a.š. druskos
1,5 a.š. cukraus
40 g sviesto, kambario temperatūros

Aptepimui:
kiaušinio trynio-2-3 v.š. aliejaus
1-2 v.š. sezamo sėklų

Mieles supjaustome gabalėliais ir sudedame į šiltą vandenį - palaukiame, kol jos ten ištirps.
Miltus sumaišome su druska, cukrumi, padarome duobutę, į kurią supilame ištirpusias mieles. Išminkome. Į tešlą įminkome gabalėliais supjaustytą minkštą sviestą. Minkome 10 min., kol tešla pasidarys minkšta ir elastinga.

Gautą tešlos gumulėlį įdedame į dubenį, uždengiame rankšluosčiu ir kildiname 40 min.-1 val., kol pakils maždaug dvigubai.

Tada tešlą vėl išminkome, padaliname ją per pusę ir suformuojame du kepaliukus. Juos dedame ant skardos, kurioje keps, vėl uždengiame rankšluosčiu ir paliekame kilti dar 1 val.

Ant iškilusių kepaliukų aštriu peiliu padarome kelias įstrižas linijas ir aptepame trynio-aliejaus mišiniu, pabarstome sezamo sėklų.

Kepame 180 C 25-35 min. - žiūrėkime, kada batonas jau atrodys pakankamai apkepęs.

Kepimo temperatūra: 180 C.
Kepimo laikas: 25-35 min.

Bon appetit!

Naminis marcipanas

Marcipano masė

Marcipanus turbūt geriausiai pažįstame iš saldainių su marcipano įdaru. Ir rodos net nesusietum marcipano su migdolo riešutais. Bent man, pačių migdolų skonis visiškai neprimena marcipano. Tačiau šis skanėstas yra gaminamas būtent iš šių riešutų. Ir labai paprastai. Reikia tik poros pagrindinių ir kelių papildomų ingredientų, šiek tiek technikos ir voila - saldi ypatinga marcipano masė jau ant Jūsų stalo - o jau ką ši masė toliau nuveiks Jūsų virtuvėje, spręsti Jums - ar gaminsite saldainius, ar įdarysite pyragą, ar netgi skanausite jį vieną - panaudojimo būdų galima sugalvoti daug įvairių. Į paprasto pyrago vidų įdėkime marcipano įdaro ir žiū - pyragas jau taps ypatingu. Nebent yra viena maža smulkmena - Jūs tiesiog nemėgstate marcipano.

Tad pirmyn į marcipano gamybą. Dvi pagrindinės jo sudedamosios dalys - migdolo riešutai ir cukrus, o tiksliau cukraus pudra. Standartiškai šie indredientai  imami santykiu 1/1. Bet visada galima receptą pasikoreguoti pagal savo skonį ir priklausomai nuo to, ką vėliau su juo gaminsite. Tad ir marcipano receptų rasite įvairių - kai kur cukraus bus naudojama daugiau nei migdolo riešutų, kai kur atvirkščiai.

~400 g. marcipano masės gauti reikės:
200 g migdolo riešutų, nuluptų ir sutrintų
200 g cukraus pudros
1 a.š. migdolų ekstrakto
1-2 v.š. vandens

1. Visų pirma pasiruošiame migdolų riešutus: migdolus nuplikome karštu verdančiu vandeniu ir paliekame jame pabūti 1 minutę (ilgiau palaikius riešutai praras savo traškumą). Nupilame karštą vandenį ir perliejame šaltu vandeniu. Nusausiname. Riešutų odelės jau turėtų atrodyti šiek tiek pasiraukšlėjusios. Kiekvieną riešutą paimkite nykščiu ir rodomuoju pirštu ir spustelkite, kad riešuto odelė atsitrauktų. likučius, jei jų lieka ant riešutų, nugnybkite nykščio nagu. Ne visus riešutus pavyks lengvai nulupti, tad kartais prireiks šiek tiek kantrybės. Jeigu odelės nusiiminėja ypač sunkiai, įmeskite juos dar kuriam laikui į verdantį vandenį. Pabaigus palikite riešutus, kad išgaruotų drėgmė. 2. Galiausiai riešutus susmulkiname į miltus blenderio kapokliu arba sumalame mėsmale.
Į riešutų miltus suberiame cukraus pudrą. Aš naudoju paprastą cukrų, kurį taip pat susmulkinu iki cukraus pudros su kapokliu.
3. Riešutus sumaišome su cukraus pudra, įpilame migdolų ekstrakto dėl aromato, vandens dėl masės suskystinimo - tik jokiu būdu ne per daug - vandenį pilame po truputį ir stebime konsistenciją - vis pamaišome, kol iš masės jau galima suformuoti kamuolį ar pailgą kepaliuką.

Marcipano masė

Šį kartą marcipano masę naudojau marcipaninio pyrago tešlai, tad ir į riešutų odelių likučius žiūrėjau šiek tiek atsainiau, kaip matome nuotraukoje :)

Ateityje pažadu vis papildyti savo blogą marcipaninių gaminių receptais.