Biskvitinis obuolių pyragas su traškia plutele

Biskvitinis obuolių pyragas su traškia plutele

 

Minkštas, bet ne šlapias, gardus obuolių pyragas su daug obuolių ir paskaninta sviesto-cinamono plutele. Receptas iš Beatos Kepinių knygos, cukraus, kaip visada, mažinau (originaliame recepe 150 g), o miltus naudojau speltos, trečdalį iš jų - tamsius. Kepimo miltelius keičiau soda - su grietine ji čia puikiai sureaguoja. Mažojo kulinaro pageidavimu ant viršaus dar padėliojom ir banano riekelių, ir jos tikrai tiko :).

Reikės:
3 kiaušinių
100 g rudojo cukraus
200 ml grietinės
200 g miltų
0,5 a.š. kepimo sodos (arba 1 a.š. kepimo miltelių)
500 g obuolių (~5 vidutinio dydžio obuolių)

Pyrago viršūnei reikės:
50 g sviesto
1 v.š. cukraus
1 v.š. cinamono

Obuolius nulupame (galima nelupti, jei obuoliai naminiai ir švieži) ir supjaustome skiltelėmis arba kubeliais. Gerai būtų aplieti citrinos sultimis, kad neparuduotų, trumpam juos atidedame. 

Kiaušinius iki baltumo išsukame su cukrumi. Įmaišome grietinę (gerai būtų, jei ji būtų kamb. temperatūros), taip pat sodą. Suberiame miltus, gerai išmaišome. 

Į paruoštą skardą supilame pusę tešlos, ant jos išdėliojame pusę obuolių, tada sukrečiame likusią tešlą ir galiausiai - likusius obuolius (galima papildyti bananais ir pan.).  

Šauname kepti į iki 190 C įkaitintą orkaitę 35-40 min. 

Pyrago viršūnei, prieš pat baigiant kepti pyragui, išlydome sviestą, į jį įmaišome cukrų ir cinamoną. Iškepusį pyragą ištraukiame ir jo viršų apliejame paruoštu mišiniu. Leidžiame šiek tiek pravėsti.

Kepimo temperatūra: 190 C.
Kepimo laikas: 35-40 min.

 

Biskvitinis obuolių pyragas su traškia plutele

Biskvitinis obuolių pyragas su traškia plutele

Skanaus!

 

Kelionės po Lietuvą: iš Vilniaus į Aukštadvarį ir aplink

Nuo Kartuvių kalno, Aukštadvaris

MARŠRUTAS (nuo Vilniaus ir atgal - ~130 km). Strėvos įgriuva – Kartuvių kalnas (Aukštadvaris) – Verknės senvagės šaltinis (Aukštadvaris) – Velnio duobė (Aukštadvaris) – Butrimonys (Alytaus raj.) – Punia (Alytaus raj.) – Jieznas (Prienų raj.) – piliakalnis "Napoleono kepurė" 

Keliaujant iš Vilniaus link Birštono pravažiuojame Trakų pašonę. Į juos neužsukome, nes nebuvome įtraukę į planą. Pagrindinis tikslas buvo apsilankyti Aukštadvaryje (Trakų raj.). Jau netoli šio miestelio pamatėme nuorodą į Strėvos įgriuvą – vos spėjome pristabdyti mašiną – tuoj po kaire nuo pagrindinio kelio yra stovėjimo aikštelė. Ji šį pavasario šeštadienį buvo visiškai pilna. Šalia aikštelės yra keletas stalų su suoliukais, norint prisėsti ir užkąsti. Išlipę patyrinėjome informacinį stendą, bet tikslios nuorodos, kur yra Strėvos įgriuva neradome. Tad teko spėliojant pasukti pėškomis viena nuoroda, kuria pažymėtas „Žaliasis takas“. Kaip po to supratome, pasukome ne ten, bet pasivaikščiojome mišku, palei Strėvos upę, ten radome kelias nuorodas susipažinti su gamtos aplinka. Buvo labai daug nulūžusių medžių, tad buvo ką veikti juos perlipant – vaikams tikra pramoga 😊. Po kokių poros kilometrų priėjome takelio pabaigą, ar bent šiuo metu jis buvo nepraeinamas, tad, tikėdamiesi, kad visgi kažkur netoliese yra ta įgriuva, kirtome kelią per proskynas vis dar tikėdamiesi, kad einame tuo keliu (nors telefono navigacija aiškiai rodė, kad įgriuvą paliekame kažkur po dešine jau atgalios, bet užsispyrę norėjome ištirti tą žaliąjį taką, ar galima juo galų gale prieiti iki įgriuvos). Pasibraidžioję po miško samanų kilimus galiausiai išėjome į kažkokį keliuką, kuriuo grįžinėdami po truputį atgal pagaliau priėjome taip ieškotą Strėvos įgriuvą (iš tiesų be telefono būtume pasimetę). Po to išaiškėjo, kad reikėjo sekti ne nuoroda „Žaliasis takas“ ir eiti miško takeliu, bet nukrypti dešiniau aukštyn kylančiu platesniu keliu, kuris jau už kokių 5min būtų pasitikęs su savo turistiniu objektu „Strėvos įgriuva“. Beje, mūsų pagrindinis tikslas buvo Aukštadvaryje esanti Velnio duobė, tuo tarpu ši įgriuva vadinama Velnio duobės sesute. Kad ir gavusi tik sesutės pravardę, išties nustebino vertu pamatyti reginiu. Tuo labiau, kad nereik niekur giliai važiuoti ir toli eiti. Taigi Strėvos įgriuva išties pakankamai įspūdinga duobė, nusileidus žemyn lengvai dvelkianti drėgme ir vėsa, pačioje apačioje žaismingai palikta velnių karčiamos stoginė – taip pakurstanti vaizduotę apie tai, kaip čia, pasak legendos, prasmego kažkada buvusi velnių karčiama. Beje, nė vienoje iš mano šiai kelionei skaitytų knygų apie keliones nebuvo užsiminta apie Strėvos įgriuvą, apie ją radau informaciją būtent internete.

Strėvos įgriuva, link Aukštadvario

Nuo stovėjimo aikštelės po kaire, kitame informaciniame stende aprašytas Strėvos kaimas, jį turbūt ten toliau paėjėję ir būtume pasiekę, bet jau buvom „nusikalę“, sukorę neaiškius 6000 žingsnių, kur net nežinojom tiksliai, kur einame, o dar buvo tik kelionės pradžia. Tad sėdome į automobilį ir kitas mūsų tikslas jau buvo pasiekti Aukštadvario miestelį, jį apžiūrėti ir keliauti link Velnio duobės. 

Beje, panagrinėjus žemėlapį po kelionės, pamačiau, kad visai prieš Aukštadvarį yra Ąžuolynės nuotykių parkas - netgi vienas iš didžiausių nuotykių parkų šalyje, kuriame jėgas gali išbandyti jau nuo 3-4 m vaikai. Tad turint laiko ir vaikų, turbūt būtų galima pasvarstyti apie šį vizitą :). Dar viena aptikta galima pramogų vieta - tai jau pačiame Aukštadvaryje besirandantis kartodromas.

Žinojau, kad tik įvažiavus į Aukštadvarį turėtų rastis Kartuvių kalnas – taip ir buvo, tik prie jo nebuvo jokio privažiavimo, gerai, kad už kelių dešimčių metrų kaip tik buvo miestelio kapinių aikštelė, tad ten ir sustojome.  Užsikorėme laipteliais ant kalno ir pabandėme įsijausti į prieš kelis šimtus metų nutikusią skaudžią istoriją, kai čia buvo kariami už laisvę kovoję tautiečiai... Nuo 21 m aukščio kalvos šlaitų atsiveria nelabai plati panorama į miestelį ir žemai telkšančius vandenis.

Iš literatūros. Manoma, kad ant šio kalno buvo kariami 1863 m. sukilėliai. Anot legendos, šalia esantį Marčežerį priverkusios sukilėlių našlės.  

Aukštadvario miestelį ir apylinkes saugo Aukštadvario regioninis parkas. Jame yra gausu ežerų. Parkas įkurtas 1992 m., jo teritorijoje saugomas Aukštadvario kalvynas su Verknės ir Strėvos aukštupiais, Strėvos įgriuva ir kt. Prie Verknės upės ir Pilaitės ežero stūkso Aukštadvario piliakalnis, nuo kurio šlaitų galima išvysti gražius apylinkių vaizdus. Visai šalia - Aukštadvario dvaras, minimas nuo XVI a., kai šios valdos priklausė Žygimantui Senajam.

Kartuvių kalnas, Aukštadvaris

Jau pačiame centre, kiek kairiau nuo miestelio turgavietės (prie jos yra nuorodos) galima aptikti Verknės senvagės šaltinį – jis visai čia pat, lengvai matomas ir privažiuojamas. Nors, kita vertus, jeigu nebūčiau apie jį pasiskaičiusi internete, greičiausiai būtume pravažiavę. Prie šio šaltinio galima labai lengvai prieiti ir prisipilti vandens – gaila, neturėjome didesnių talpų (vietiniai būtent tokiais nešuliais čia ir atvažiuoja), bet bent jau prisipildėme pilnas gertuves šio, sakoma, gydančio vandens, nusiprausėme veidus (vaikams buvo linksma pramoga). 

Verknės senvagės šaltinis, Aukštadvaris

Netoli šaltinio buvo nuorodos į Aukštadvario piliakalnį, bet kažkodėl nusprendėme jį palikti kitam kartui, skubėjome į Velnio duobę ir kitus savo kelionės plane numatytus taškus. Taigi šiauriau nuo miestelio, už 3 km, šiek tiek duobėtu keliu privažiavome garsųjį turistinį objektą, gamtos paminklą – Velnio duobę. Ji laikoma viena įdomiausių geologinių gamtos objektų Lietuvoje ir Europoje. Duobė dar didesnė ir platesnė nei Strėvos įgriuva. Nors, jeigu reiktų palyginti, sakyčiau, abi buvo taip pat įspūdingos. Aplink Velnio duobę, nusileidžiant žemyn ir po to vėl užlipant, galima apeiti 450 m ilgio pėsčiųjų taku. 

Iš literatūros. "Velnio duobės" gylis 40-47 m, skersmuo - ~200 m. Kaip atsirado ši duobė, iki šiol nėra visiškai aišku. Vieni tikina, kad duobę išmušė nuo ledyno briaunos kritęs krioklys. Kiti mano, kad toje vietoje po smėlio sąnašomis ilgai tūnojo nuo ledynmečio užsilikęs ledo luitas, kuris, klimatui atšilus, ištirpo ir taip liko gili duobė. Treti galvoja apie čia nukritusį meteoritą. "Velnio duobės" amžius ~9000 m. Legenda pasakoja apie velnią, kuris nešęs didelį akmenį, kai staiga užgiedojo gaidys. Velnias metęs akmenį ir išmušęs "Velnio duobę", o akmuo nuskendęs toje vietoje atsiradusioje pelkėje... Pasakojama apie čia stovėjusią ir prasmegusią bažnyčią... Bioenergetikai teigia, kad pats blogiausias yra vakarinis duobės šlaitas (gali slėgti, sutrikti net širdies veikla), tuo tarpu maloniausia šiaurinė duobės dalis. 

"Velnio duobė", šalia Aukštadvario

Nuo Velnio duobės turbūt būtų buvusi pakeliui ir Gedanonių kalva (7 km nuo Aukštadvario), iškilusi 257 m virš jūros lygio, aukščiausia Dzūkų aukštumos vieta. Bet dėl jos, matyt, apsižiūrėjome, ir nebenukakome. Rašoma, kad kalvoje įrengti pėsčiųjų takai, stoginė su bokšteliu. Ir kad nuo kalvos giedrą dieną galima pamatyti net trijų miestų – Vilniaus, Kauno ir Alytaus kontūrus. Labai įdomu.

Toliau šiek tiek nusukome nuo tiesiausio kelio link Birštono, pavažiavome kiek piečiau ir tik tada vėl į vakarus – norėjome pravažiuoti dalį Alytaus rajono - pro Butrimonių kaimą ir trumpam užsukti į Punią. Apie Butrimonis buvau skaičiusi, kad tai gražiai sutvarkytas miestelis, o labiausiai norėjome užsukti į šio kaimo centrą, kurio nedidelėje jaukioje trikampėje aikštėje pastatyti keli lauko muzikos instrumentai, taip pat sūpynės ir turbūt labiausiai traukiantis objektas – ypatingasis cilindrinis fontanas. Kaip ir tikėjomės, jis tokiu metu dar neveikė, bet labai patiko pagroti kokybiškais ir skambiais muzikos instrumentais, vaikams – pasisupti ant aukštų sūpynių.

Miestelio centrinė aikštė. Butrimonys

Toliau važiavome link Punios – čia norėjome užlipti ant Margio kalno - vieno didžiausių Lietuvoje - ir pasižvalgyti į tolumoje boluojantį Punios šilą. Pasivaikščioti po jį jau numatėme kitai kelionei, nes tam reiktų mums atsidurti kitame Nemuno krante, taigi važiuoti pro visai kitą pusę. Nors Margio kalnas vienas aukščiausių, tačiau lipti nereikėjo daug, mat Punia jau pati randasi gana aukštai virš jūros lygio, tad jau lipdami į kalną matėme, kad Nemunas vinguriuoja kažkur žemai žemai...

Atvažiavę į Punią visų pirma užsukome į biblioteką, nes čia norėjome gauti Alytaus rajono „Surink Lietuvą“ magnetuką. Viskas gavosi labai pakeliui, nes nuo čia pėstute kaip tik buvo galima prieiti Margio kalną. O šalia bibliotekos – smagios kelios sūpuoklės ir čiuožynės, taip pat stalas su suoliukais – vėlgi puiki vieta atsipūsti. 

Iš literatūros. Margio kalnas stūkso Nemuno ir Punelės santakoje. Jau nuo seno spėjama, kad ant Punios piliakalnio stovėjusi garsioji Pilėnų (Margirio) pilis, kurioje vyko ir garsusis 1336 m. Pilėnų mūšis. Pilies gynėjai, nenorėdami pasiduoti kryžiuočiams, sutikę verčiau susideginti. Kai išgirdo riterius atvykstant, į pilį subėgo visi apylinkių gyventojai su šeimomis, galvijais, turtu, pilyje buvo 4000 apsiginklavusių vyrų. Riterių pulkas, ištroškęs lobio, stengėsi įkopti į pilį. O lietuviai pasiryžo bet kam, kad jos neatiduotų ir nepakliūtų į priešo nagus. Pajutę, kad negalės daugiau laikytis, uždegė ugnį ir su visais turtais, žmonomis, vaikais, susidegino... Lietuviams vadovavo kunigaikštis Margiris (Margis). 

Punia - vienas seniausių LDK miestų, iki šiol garsėjantis vienu didžiausių piliakalnių Lietuvoje. Nuo piliakalnio šlaitų atsiveria plati ir lenkta Nemuno juosta, legendinių girių didybę menantis Punios šilas. Jame įrengtas pažintinis pėsčiųjų takas, galima aptikti medžio skulptūrų, aukščiausią Lietuvos pušį, šimtamečių ąžuolų alėją. Punioje esanti šv. Jokūbo bažnyčia - viena aukščiausių Alytaus krašte. 

Punios piliakalnis (Margio kalnas). Punia

Šv. Jokūbo bažnyčia ir kiemas šalia jos ir bibliotekos

Nuo Punios toliau automobiliu kilome į šiaurę link Vilnius-Birštonas kelio. Ties sankryža dar pavažiavome keletą kilometrų į šiaurę iki Jiezno miestelio. Čia pasigrožėjome Jiezno ežeru nuo miestelio centre įrengtos nedidelės, bet jaukios apžvalgos aikštelės. Netoliese turėjo dar būti parkas, bet mūsų kelionė jau artėjo į pabaigą, be to, pradėjo krapnoti su lengvu griaustiniu kažkur pašonėje, tad čia nusprendėme, kad jau laikas keliauti link namų. Planuose dar buvo užsukti į Jiezno bažnyčią – šv. Mykolo ir šv. Jono, kurios viduje turėjome rasti freską su Mykolo Archangelo paveikslu, unikalius vargonus, vieną gražiausių sakyklų – tačiau tiek dėl karantino, tiek dėl to, kad, pasirodo, bažnyčia šiuo metu renovuojama (tad nepavyko net ja pasigrožėti iš išorės – o, pasirodo, ji tikrai pakankamai didelė), to padaryti nepavyko.

Iš literatūros. Jieznas - miestelis, gražiai išsidėstęs ant Jiezno ežero kranto, prie Jieznelės upelio. Miestelyje stūkso šv. Arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčia - įtraukta į Lietuvos baroko kelią, lubos ir sienos ištapytos vertingomis freskomis, altorių puošia įsidėmėtinas paveikslas "Mykolas Archangelas" (1875 m). Bažnyčioje yra unikalūs vargonai - rankų darbo medžio ir metalo vamzdžiai, aukšta skambėjimo kokybė (rengiami vargonų muzikos koncertai). Jiezno dvaro istorija prasidėjo 1633 m., kai jį nusipirko LDK iždininkas Pacas, 1837 m žaibui sudeginus rūmus, jie neatstatyti iki šių dienų. Išlikę Jiezno dvaro parko želdiniai paskelbti gamtos paveldo objektu.

Prie Jiezno ežero. Jieznas

Taigi iš Jiezno grįžome į Vilnius-Birštonas kelią, ir čia pasukome ne link Birštono, nes įspūdžių ir žingsnių šiai dienai ir taip prisirinkome, o atgalios į sostinę. Visai nedaug pavažiavus po dešine sustojome prie Lepelionių piliakalnio, dar vadinamo „Napoleono kepure“. Išties, jeigu nebūčiau apie tai iš anksto pasiskaičiusi, greičiausiai net būtume pravažiavę – čia nebuvo nei aiškios iškabos prie kelio, nei tinkamo sustojimo (turėjome sustoti šalikelėje iš priešingos kelio pusės). Kalnas nebuvo ypatingai aukštas, bet stačių šlaitų, įdomi jo atsiradimo istorija ir... forma 😊. 

Iš literatūros.  Anot legendos, Napoleono kariai piliakalnį kepurėmis supylė (kareiviai turėjo nešti po kepurę smėlio ir pilti į vieną krūvą). Nuo piliakalnio tolumoje matyti dunksantys Dzūkijos miškai ir tyvuliuojantis Lieliaus ežeras (nuo jo organizuojami pasiplaukiojimai baidarėmis sraunia Verknės upe). 

Lepelionių piliakalnis (vad. Napoleono kepurė)

Iki kitų kelionių!

 

Literatūros šaltiniai:

• Keliaukime po Lietuvą
  
• Įdomiausios kelionės po Lietuvą
• Lietuva. 100 vietų, kurias turite pamatyti
  

PYRAGAS "SPANGUOLĖ"

 
Nuostabus #becukraus, #begliuteno pyragas, turtingo skonio ir užtektinai natūraliai saldus. Vienas geriausių išbandytų becukrių desertų receptų :).

Reikės:
250 g migdolų riešutų (arba migdolų miltų)
250 g datulių
4 didelių kiaušinių
200 g spanguolių
100 g sviesto, minkšto
150 g natūralaus jogurto
1 a.š. sodos

Į jogurtą įmaišome sodą ir trumpam atidedame.

Sumalam migdolų riešutus iki miltų.

Datules ir spanguoles sutriname smulkintuvu ir sumaišome su kiaušiniais, sviestu ir jogurtu - viską plakame apie 1 min, kol gausime maždaug tyrelės konsistenciją. Galiausiai į tešlą įmaišome maltus riešutus. 

Tešlą sukrečiame į paruoštą (išteptą sviestu, pabarstytą kokosų drožlėmis ar maltais riešutais - vietoj miltų) ~25 cm skersmens kepimo formą, išlyginame paviršių. Kepame 175 C įkaitintoje orkaitėje ~45 min, arba kol gražiai pakils pyrago viduriukas ir apskrus paviršius. Galima kepti su ventiliatoriumi, tuomet reiks kiek trumpiau kepimo laiko.

Kepimo temperatūra: 175 C.
Kepimo laikas: 40-50 min.

 

Nors pyragas gaunasi tikrai pakankamai saldus, norint jį padaryti dar kiek šventiškesnį, ką tik iškeptą galima aplieti tirpintu medumi, apibarstyti cinamonu, kokosų drožlėmis, papuošti uogomis, vaisiais.

Skanaus!

 

Receptas iš knygos "Sveikata nuo pirmo šaukšto"

Kišas su lašiša

 

Labai patiko toks rūkytos lašišos panaudojimo būdas. Visi ingredientai atrodo puikiai subalansuoti tobulam skoniui. Beje, tešlą galima pasigaminti iš anksto, tada likusi gamyba užims visai nedaug laiko. 

 

Reikės (~24 cm formai):

(tešlai)

200 g miltų

100 g sviesto, šalto

4-5 v.š. šalto vandens

žiupsnelio druskos

(įdarui)

150 g rūkytos lašišos

1 poro

40 g sviesto

150 ml pieno

2 kiaušinių

3 v.š. grietinės

1 v.š. grūdėtųjų garstyčių

saujos krapų

 

Ruošiam tešlą.

Tešlai miltus išmaišom su sviestu (man patogiausia jį sutarkuoti), įberiam druskos ir pirštais maigom, kol nebelieka sausų miltų. Įpilam vandenį (gerai trumpam įdėti į šaldiklį), nebeminkom, tik lengvai suspaudžiam, kad viskas sukibtų į skritulį, apdengiam ir dedam 15 min į šaldytuvą.

 

Ant pamiltuoto paviršiaus iškočiojam tešlą maždaug kepimo formos dydžio (kiek didesnį - šonams). Tada atsargiai perkeliam ją į sviestu išteptą formą. Dedam į šaldytuvą bent 10 min (arba ir ilgesniam, jei kepsim, pvz., kitą dieną). Iš esmės šis etapas nebūtinas, bet tešlai suteiks tvirtumo.

 

Ruošiam įdarą.

Porus supjaustom apskritimais ir lengvai apkepinam juos svieste. Kiaušinius išplakam su grietine, pienu, įdedam garstyčių, druskos, smulkiai supjaustytus krapus.

 

Iškepam pyrago pagrindą 190 C temp. 20-25 min (geriau kepti uždėjus balasto, t. y. kokių sunkių kruopų - uždėti jas ant kepimo popieriaus, po 15 min nuimti - bet nieko labai baisaus ir be balasto :)).

Apkepus pagrindui išdėliokim porus, pjaustytus lašišos gabaliukus ir užpilam gerai išmaišytą kiaušinių plakinį.

Pyragą atsargiai perkeliam į orkaitę ir kepam jau vėsesnėje - 160 C karštumo orkaitėje 35-40 min.

 

 

Kepimo temperatūra: 190 C (20 min) pagrindas + 160 C (35 min) visas pyragas

Kepimo laikas: 15 min į šaldytuvą (tešla) + 10 min į šaldytuvą (tešlos pagrindas) + 20 min pagrindo kepimas orkaitėje + 35 min viso pyrago kepimas orkaitėje

 

Skanaus!

 

 

Receptas iš Beatos knygos "Kepinių knyga"

Susukta boba su razinomis

Tinka šv. Velykų stalui, bet nebūtinai. Boba arba tiesiog labai skanus mielinis pyragas, pilnas džiovintų vaisių (galima kokių labiau mėgstat - šįkart gaminom su razinom).

Reikės:
500 g miltų
25 g mielių
100 g cukraus
2 kiaušinių, kamb. temperatūros
1 a.š. druskos
80 g sviesto, kamb. temperatūros
200 ml pieno

Įdarui:
250 g džiovintų abrikosų
200 g razinų
100 g cukraus
50 g sviesto

Pirmiausia mieles užpilam šiek tiek cukraus ir atidedam. Po 5 min jas išmaišom, kol gaunasi skysta masė.

Dideliame dubenyje į miltus įmaišome cukrų, druską, padarome viduryje duobutę ir į ją supilam pašildytą (ne karštą) pieną, ištirpusias mieles, paplaktus kiaušinius (geriau, kad nebūtų šalti ir neatšaldytų pieno), išmaišom, sudedam minkštą sviestą, viską pamaišom, galiausiai išminkom. Tešla turi būti tąsi. Pridengtą tešlą padedam 1 val į šiltą vietą. Pakilusią tešlą dar kartą išminkome ir iš jos iškočiojame 0,5 cm storio lakštą. 

Įdarui džiovintus abrikosus smulkiai supjaustome. Sviestą ištriname su cukrumis, razinomis ir džiov. abrikosais. Gautą masę tolygiai užtepame ant lakšto ir atsargiai suvyniojame kaip vyniotinį. Jį supjaustome vienodo storio riekėmis ir glaudžiai sutalpiname pjauta puse į viršų sviestu išteptoje formoje (26-28 cm skersmens). Leidžiame dar kartą pakilti 20-30 min. 

Kepame 175 C įkaitintoje orkaitėje ~35 min arba kol gražiai paruduoja.

Kepimo temperatūra: 175 C.
Kepimo laikas: 1 val tešlos kildinimas + 20 min pjausnių kildinimas + 35 min kepimas orkaitėje

Kaip recepte, siūloma, iškeptą kepinį galima paskaninti 100 g abrikosų džemo - šiltą bobą aptepti pašildytu džemu. 

 

Skanaus! 

 

Šaltinis: žurnalas Velykų patiekalai, Moters savaitgalio virtuvė

Varškės sausainiai (tausojantis patiekalas)

 Originalus tokių sausainių, dažnai vadinamų "bučinukais", receptas buvo jau seniau pateiktas čia - kur naudojama daugiau riebalų, riebesnė varškė, balti miltai - žodžiu, viskas, kas įprasta desertams :).Tuo tarpu, šie sausainiai labiau tinkami besilaikantiems dietos, besilaikantiems sveikos mitybos principų ir vaikams. Šis receptas paimtas iš tausojančių patiekalų technologinių kortelių sąrašo. Paragavus tokių sausainių, išties galima pamėgti tamsius miltus :). Verta pabandyti!
Pagal originalų receptą turėtų būti naudojama 0,5 proc riebumo varškė, bet, žinoma, tinka ir riebesnė - priklausomai, kokie jūsų poreikiai. Jeigu ruošiatės valgyti tik savuose namuose ir neturėsite svečių, recepto normą galima mažinti viską dalinant iš 2. 

Reikės:
500 g varškės (0.5 proc rieb.)
500 g  viso grūdo speltos miltų
180 g sviesto, kamb. temperatūros
100 g nerafinuoto cukraus
10 g kepimo miltelių
žiupsnelio druskos
papildomai cukraus apibarstymui

Varškę pertriname ir sumaišome su miltais, sviestu, kepimo milteliais ir druska. Paruoštą tešlą uždengiam arba suvyniojam į maistinę plėvelę ir dedam į šaldytuvą 30 min. 

Tada iškočiojam ploną lakštą ir išspaudžiam nedidelius apskritimo formos pusgaminius. Kiekvieną iš jų apibarstome cukrumi ir dukart perlenkiam per pusę, darkart apibarstom cukrumi (galima ir cinamonu) ir išdėliojam į padengtą skardą. Kepame iki 180 C įkaitintoje orkaitėje 25-30 min, kol gražiai apskrus. 

Kepimo temperatūra: 180 C.
Kepimo laikas: 30 min šaldytuve + 30 min kepimas orkaitėje

 

Skanaus!

Receptas iš technologinės kortelės (Sveikatai palankus)

MARGUČIAI. Dažymas natūraliais būdais

 

Išsiverdam kiaušinius (vištų ir putpelių - tik nepervirkite, kad neįskiltų) ir pasiruošiam spalvotus "koncentratus" (žr. žemiau). Kiaušiniai juose turės pagulėti per naktį.

Mėlynai spalvai - pusę mėlynojo kopūsto

Geltonai spalvai - ciberžolės

Raudonai spalvai - burokėlio

 

✥ Mėlynąjį kopūstą supjaustom riekelėm, dedam į puodą, užpilam vandeniu, užvirinam ir paverdam 10-15 min. Tada įpilam 2-3 v.š.acto ir įdedam kelis kiaušinius (kopūstų neišimam, jie priduos įdomų raštą), kad apsemtų. Kai atvės, dedam nakčiai į šaldytuvą.

✥ 1 ar 2 burokėlius supjaustom kubeliais, sudedam į puodą, užpilam vandeniu, užvirinam ir paverdam 10-15 min. Įdedam kelis kiaušinius, kad juos apsemtų. Kai atvės, dedam nakčiai į šaldytuvą.

✥ Į stiklainį dedam 2-3 v.š. ciberžolės ir užpilam maišydami karštu vandeniu (nepilnai, kad tilptų kiaušinius sudėti). Įpilam 2-3 v.š. acto. Sudedam kiaušinius ir kai atvės dedam nakčiai į šaldytuvą.

 

Kitą dieną ištraukiam kiaušinius ir įvertinam rezultatą .

Man labiausiai patiko mėlynojo kopūsto suteikta mėlyna spalva. Na, o stipriau išreikšti ciberžolės geltoną spalvą padėtų ne rudi, o balti kiaušiniai.

Dar norėčiau įspėti, kad natūraliais būdais kiaušiniams suteikta spalva kiaušinius padengia gana plonu sluoksniu, tad elkitės su jais atsargiai iki patiekimo .